Vaikai pasirinko mirtį

Vyriausybe, ka ar jau dabar matyt spragos. Kai nėra mūsų jaunosios kartos ji kaip lapai rudenį krenta tartum narsioje kovoje. Aš nepajėgiu mokytis, aš nebegaliu, aš nenoriu, kur socianiai pedagogai, specialistai o ne persikvalifikavę pradinių tikybos etikos mokytojai. Kur ta Švietimo reforma suka jai jie krenta tartum rudeniniai lapai. Ne kiekviena mama sugeba rast papildomą litą, kad leistų mokytis lietuvių anglų matematikos ar į baseiną. Ne kikevienas tėtis randa laiko paklbėt su vaiku, nes Airijoje pjaut medzius ir Ispaninjoje skint apelsinus yra geriau. Kur eina mūsų tauta, o gi eina jinai išnykimo link ir ne be eina, o bėga šuoliais trtum nuo kalno. Lipom i kalną 50 metų o nuo jo baigiam nulėkt vos per 17. tai kur ta logika. visi bėga i užsienį ior neliks mūsų net 1000'000 o tai va Kur veda reformos? Čia kaip kirpykloje kirpo kirpo ir neliko ka kirpt. Sekmės reformuojant.

Užuojauta velionių, artimiesiems, giminėms, stirybės .

Nežinau, ar būdama vaiku ištverčiau dabartinėje mokykloje. Ar ištverčiau tai , kad tėvus matyčiau tik sekmadieniais ir tai tik pervargusius nuo nesibaigiančių darbų, kad neturėčiau nei brolio, nei sesers su kuriais galėčiau artimai pabendrauti. Ar ištverčiau aplinkinių priekaištus dėl to, kad netelpu į kažkokius vis griežtėjančius standartus, kad neturiu vaikystės? Ko gero neištverčiau...

Pastoviai trimituojama, kad vaikų stuburai iškrypę, regėjimas silpnėja, kad mažai jau vaikų be ligų, kuprinės per sunkios, krūviai mokyklose nežmoniški vaikams, psichologiškai vaikai lūžta. Krūva organizacijų, krūva protingų žmonių ir nieko. Visi sutaria, kad krūviai mokyklose vaikams nežmoniški. Nu ir ką? O gi nieko. Knygas iš plonesnių lapų pradėjo spausdinti, kad lengvesnės būtų. Užduotys nežmoniškai sunkios ir jų daug (pavyzdžiui trečiokui, nes turių sūnų). Vienoje užduotyje po kelis klausimus ir t.t., nenoriu nei plėstis daug. Tai dar švietimo ministrė genijus sugalvojo dar egzaminus iš pradinių klasių. Tai gi nežmoniškas krūvis vėl laukia. Kiekviena mokytoja dar pasirodyti nori, dar spaudžia vaikus. Vat kur problemos - neturi vaikai vaikystės. Tos reformos su kalbomis jau nusibodo, reforma tai tik papildomų užduočių kūrimas, pinigų už vadovėlius pasiėmimas ir niekas nežino ko iš tų reformų kas ko nori.

Ar suaugusieji gali tik tiek tepasakyti: "siaubas, ziauriai, nenuobodu..." ? Tik tiek !? Ar ne vienam is tikruju nesukirba sirdis del tokio vaiku pasirinkimo? Ar taip jau visi uztikrinti, kad jo vaikai tikrai nepasirinks tokios iseities, sprandziant savo vaikiskas problemas? Kiek vaiku yra vieni namuose? Ar suaugusieji zino kas dedasi ju mazose galvose? Kiek kartu per diena kiekvienas suauges paklausia savo vaiko: "Kaip jautiesi? Ar viskas gerai? Ar nereikia mano pagalbos? ir t.t." Ir ar tikrai nori ir sugeba isgirsti savo vaiku atsakymus i siuos klausimus? Ar suaugusieji zino ka vaikai mato per tv ir internete, kai buna vieni namuose? Ar suaugusieji is tikruju nori tai zinoti? Ar nors viena karta gyvenime suaugusieji uzdave sau tokius klausimus ir ar pabande i juos atsakyti? Jeigu ne, tai tokiu ziniu mes isgirsime vis daugiau. Ir viena diena pareje i namus is SAVO DARBO galbut pamatysime patys toki vaizda SAVO NAMUOSE.

Jei vaikai zudosi, tai tik rodo, kokia nesveika musu visuomene....

Siaubas..

Ziauriai..

nenuobodu