Suprasdamas, kad reitingų viršūnėse esančią prezidentę Dalią Grybauskaitę kritikuoti būtų neprotinga ir nepadoru, noriu, kad šiuos mano pastebėjimus vertintumėte ne kaip kritiką, o kaip siekį atkreipti dėmesį. Prezidentei reikia išnaudoti žmonių pasitikėjimo mandatą ir reikalauti ryžtingų permainų mūsų valstybėje.
Vyriausybės paruoštą kitų metų valstybės biudžetą prezidentė pavadino „trumpalaikiu skylių kaišymu“ ir paragino Seimą jį peržiūrėti ir rasti kokių nors galimybių subalansuoti. Švelniai tariant, tokia prezidentės retorika mane nustebino. Prieš rinkimus D. Grybauskaitę mes matėme kitokią: drąsią, ryžtingą, kupiną idėjų ir noro padėti šaliai išsikapstyti iš krizės. Tada ji kalbėjo: „keisiu, darysiu, restruktūrizuosiu“. Tačiau dabar jos retorika pasikeitė. Ji sako, kad daryti turi kiti, o ji, lyg Tarptautinio valiutos fondo atstovė — stebi ir kritikuoja, o ne dirba kartu su Seimu ir Vyriausybe, ieškodama išeities.
Visiškai nesenai D. Grybauskaitė patvirtino Andriaus Kubiliaus Vyriausybę ir visą jo komandą. Lietuvoje yra nusistovėjusi tokia tvarka, kad būtent Vyriausybėje dirba visi specialistai, kurie analizuoja, renka informaciją ir siūlo savo biudžeto variantą. Seimui belieka tik padiskutuoti, pasiginčyti ir pritarti arba atmesti tokį biudžetą.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos prezidentė turi prisiminti savo rinkimų retoriką ir principingai bei autoritetingai atkreipti Vyriausybės, o ne Seimo dėmesį, kaip reikėtų formuoti 2010 m. biudžetą, kuris iš tikrųjų yra labai skylėtas. Prezidentė, būdama finansų specialistė, turėtų nurodyti konkrečius išlaidų punktus ir jų dydžius. D. Grybauskaitė — tai ne Valdas Adamkus, kuriam finansai buvo svetimas dalykas.
Be to, D. Grybauskaitė, prisiminusi savo rinkimų pažadus, turėtų arba inicijuoti pati, arba priversti Vyriausybę peržiūrėti šilumos, elektros, dujų tiekimo formulę tam, kad energijos įmonės dirbtų taip, kaip ir visos kitos — pagal akcinių bendrovių įstatymą. Dabar jos dirba pagal išrinktųjų kastos korumpuotais būdais pasiektą verslo formulę, kai pelnas skaičiuojamas nuo turto vertės. Pelną reikia skaičiuoti nuo teikiamos produkcijos arba paslaugos, o atnaujinti savo įmones ir įrangą reikia iš amortizacinių atsiskaitymų. Be to, turi būti griežtai kontroliuojama išlaidų struktūra. Tokios turėtų būti monopolinių organizacijų kontrolės taisyklės normalioje valstybėje.
Pasigendu prezidentės griežtos retorikos, reikalaujančios demonopolizuoti rinką, negirdžiu idėjų, skatinančių vartoti nacionalinį produktą, nekalbant apie ryžtą peržiūrėti monetarinę politiką ir siekį kurti mokesčių sistemą, gaivinančią investicijas ir verslą. Neabejoju, kad tokiu sunkiu valstybei metu prezidentė turi išnaudoti turimą žmonių pasitikėjimo potencialą.
Noriu atkreipti dėmesį į visus šiuos dalykus ne tik todėl, kad reikia karpyti biudžetą ir mažinti išlaidas. Sumažintas biudžetas nepritrauks verslo ir investicijų, neskatins ūkinės veiklos pelningumo ir konkurencingumo. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos politikams daugiausia dėmesio reikėtų atkreipti į šiuos dalykus, o ne laukti malonės iš dangaus.
Galiu pasakyti dar daugiau, greitai mes susidursime su dar viena problema — reikia rimtai ruoštis krizės pabaigai Europoje. Atsigavus Europos ekonomikai, mes neišvengiamai susidursime su specialistų emigracija. Tai įvyks dėl to, kad Lietuvoje valstybės našta ūkio subjektams yra didesnė, nei kaimyninėse valstybėse. Tai reiškia, kad Lietuvos darbdaviai negalės pagerinti darbo sąlygų savo darbuotojams. Reiktų prisiminti 2006–2007 m. kilusį kvalifikuotos darbo jėgos mūsų rinkoje trūkumą, nors tada Lietuvos ūkio augimas buvo pakankamai spartus. Šiuo metu viskas apsivertė aukštyn kojomis, todėl mes išprovokuosime dar didesnes problemas, nei yra dabar.
Beje, apie visas šias problemas aš kalbėjau dar 2007 metais, tačiau tada į mano žodžius niekas nekreipė dėmesio.
Viktoras Uspaskichas yra Darbo partijos pirmininkas
