Už mirtiną avariją – treji metai ir trys mėnesiai laisvės atėmimo. Toks įsiteisėjo Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendis Kailinių kaimo gyventojui Sauliui Marčiulynui (31 m.), 2009-ųjų pabaigoje padvigubinusiam šiurpią Veisiejų miestelio tragediją.
Partrenkė ir paliko
Anksčiau net septynis kartus už vagystes, plėšimus ir sukčiavimus teistas S. Marčiulynas tą gruodžio 27–osios naktį vairavo savo tėvo automobilį „Audi“. Važiuodamas su draugais Veisiejų miesteliu, S. Marčiulynas tamsioje V. Montvilos gatvėje kliudė šalikele ėjusią Kailinių kaimo gyventoją Mildą Parlienę (47 m.). Po įvykio avarijos kaltininkas skubiai pasišalino, sužalotą moterį palikęs šalikelėje likimo valiai. Moteris mirė.
Slėpdamas nusikaltimo pėdsakus ir siekdamas suklaidinti pareigūnus, S. Marčiulynas automobilį, kuriuo padarė avariją, padegė ir nuskandino už kelių kilometrų nuo Veisiejų esančiame giliame Vilko ežere (Druskininkų sav.). Po kelių parų vyras atvyko į Lazdijų policiją ir prisipažino, ką padaręs.
Manoma, kad avarijos kaltininko sąžinę prabudino tik tai, jog apie šią avariją tuo metu labai plačiai kalbėta ir dar buvo paskelbta, jog mirtino įvykio vietoje buvo likę moterį pražudžiusio automobilio žibinto šukių ir net priekinė mašinos apdailos juosta su valstybiniu automobilio numeriu. Taigi slapstytis nebuvo prasmės.
Pėsčioji – neblaivi
S. Marčiulynui prisipažinus ir parodžius vietą, kur nuskandintas automobilis, šis buvo iškeltas iš vandens. Tyrimas įsibėgėjo.
„Dingau iš įvykio vietos, nes nenorėjau, kad policininkai sužinotų, jog aš po 22 valandos buvau ne namuose, kaip buvau įpareigotas teismo“, – pareigūnams tuokart dėstė S. Marčiulynas.
Šis vyras vos prieš 10 mėnesių buvo sugrįžęs į laisvę iš „zonos“, išleistas lygtinai, ir jam buvo nurodyta gyventi suvaržytam – bent naktis leisti namuose. Po avarijos paaiškėjo, kad S. Marčiulynas to nepaisė.
Gali būti, kad avariją S. Marčiulynas padarė būdamas neblaivus, todėl ir pabėgo iš įvykio vietos, tačiau to įrodyti nepavyko, nes pats avarijos kaltininkas tokią aplinkybę neigė.
O žuvusioji tą naktį buvo neblaivi. Po žūties nustatyta, kad nelaimėlės kraujyje rasta per vieną promilę alkoholio. Tai pasitarnavo skiriant švelnią teismo bausmę S. Marčiulynui (jam grėsė iki aštuonerių metų nelaisvės).
Ėjo gedėti sūnelio
Tą dieną, kai buvo mirtinai sužalota M. Parlienė, Veisiejų miestelis gyveno šiurpo ir gedulo nuotaikomis: maždaug prieš šešias valandas miestelį buvo apskriejusi žinia, kad Veisiejuose esančiame Ančios ežere nuskendo trys žmonės. Vienas jų – M. Parlienės sūnus Rolandas (11 m.).
Moteris jau buvo apraudojusi savo žuvusį sūnelį, kurio kūnas dar nebuvo surastas po ledu, o sutemus, manoma, ėjo pabūti prie ežero – kuo arčiau sūnaus tragedijos vietos. Tik kelionę nutraukė minėta avarija.
Vietos mokinukai – geri draugai Rolandas ir Lukas (12 m.) – bei Luko dėdė Antanas Vencius (40 m.) tą sekmadienio popietę nuskendo įlūžę į nestoro ledo sukaustytą Ančios ežerą. Mažai trūko, kad kartu būtų nuskendęs ir berniukų draugas Osvaldas (9 m.), bet jį dar spėjo išgelbėti prie ežero atbėgęs vienas vietos gyventojas.
Skenduolių kūnai buvo ištraukti iš ežero dugno tik kitą dieną.
Už grotų tapo tėvu
Teismo bausmės už mirtiną avariją sulaukęs S. Marčiulynas dabar už grotų turėtų gyventi iš viso apie ketverius metus, nes prie bausmės už eismo įvykį jam dar pridėta ir dalis neatliktos ankstesnės bausmės. Tiesa, vyras pasiųstas į atvirąją koloniją, iš kurios gero elgesio nuteistieji turi teisę savaitgaliais ir per šventes periodiškai išvykti namo.
Be bausmės „zonoje“, nuteistas S. Marčiulynas privalo atlyginti našliu tapusiam Jonui Parliui 30 tūkst. litų neturtinę žalą. Taip pat nuteistajam uždrausta trejus metus vairuoti automobilį.
Per tą laiką, kai po avarijos S. Marčiulynas buvo suimtas, jo sugyventinė pagimdė sūnelį. Teisme S. Marčiulynas, tardamas paskutinį žodį, prašė netaikyti jam laisvės atėmimo bausmės. Vyras teigė norįs padėti draugei auginti vaiką. Dar tikino, kad yra susitaręs žodžiu dėl įsidarbinimo vienoje individualioje įmonėje – tuomet ir žala našliui būtų greičiau atlyginta. Tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio, nes S. Marčiulynas nebuvo pateikęs jokių savo žodžių įrodymų – nei tėvystės nustatymo liudijimo, nei darbo sutarties.
Irena ZUBRICKIENĖ
