Nors dar prieš kelis dešimtmečius dalis kraujagyslių ligų reiškė sudėtingas operacijas ir ilgą sveikimą, šiandien medikai gali padėti būdais, kurie daugeliui vis dar skamba lyg medicinos fantastika – per kraujagysles pasiekti pažeistą vietą galvos smegenyse, pašalinti trombą ar apsaugoti nuo aneurizmos plyšimo neatverdami kaukolės.
Plačiau apie intervencinę radiologiją ir pavojingus simptomus papasakojo Kauno klinikų Radiologijos klinikos gydytojas intervencinis radiologas dr. Andrius Pranculis.
Vasarą, kai karštesni orai, pastebite pacientų su insultais ar plyšusiomis aneurizmomis pagausėjimą?
Žinote, yra toks keistas dalykas – kai labai karšta, tie žmonės, kurie turi rimtesnių sveikatos problemų, dažniausiai sėdi namuose. Jiems tada ir vaikščioti sunku, jie labiau saugosi. O kai oras jau vėsesnis, malonesnis, kaip tik nusprendžia daugiau pasivaikščioti, padirbėti ir panašiai. Tada suintensyvėja kraujotaka, o jeigu jau buvo kraujagyslių susiaurėjimų ar kitų problemų, galiausiai įvyksta insultas.
Tai labai pastebima ir tada, kai, pavyzdžiui, iki tol nesportavęs žmogus staiga pradeda sportuoti, didinti krūvius, organizmas nespėja prisitaikyti. Kartais tai, o ne tiek pats karštis, būna didžiausias pavojus. Aišku, pats karštis pavojingas, jeigu žmogus yra priverstas kažką daryti – eiti į darbą, tvarkyti reikalus, fiziškai aktyviai judėti. Tuomet rizika padidėja, ypač kai geriama per mažai skysčių.
Be to, toks žmogus gali net nežinoti, kad turi tokią ligą ar kraujagyslių susiaurėjimų. Taigi karšti orai tokiems žmonėms pavojingiausi, o ne tiems, kurie jau tikrai žino esantys širdininkai – jie paprastai per tokius karščius niekur neina.
Turbūt ligos nepaiso kalendoriaus ir pacientų turite visada.
Taip, visada jie serga, bet kartais nesuprasi: būna laikotarpis, kai tiesiog nėra pacientų, o kitą kartą užplūsta. Nežinau, kas tai lemia... Kažkas sakys, kad Mėnulis ar atmosferos slėgis...
Yra visokių niuansų, kuriuos kitą kartą sunku paaiškinti – yra tam tikros specifinės žmonių grupės, sergančios tam tikromis ligomis, kai keičiantis orams padaugėja vienokių ar kitokių pacientų. Kartais žmonės tiesiog ima dažniau kreiptis. Kadangi visų organų veikla susijusi su kraujotaka, vienais laikotarpiais dažniau susiduriame su vienomis ligomis, kitais – su kitomis. Viskas išsidėlioja per metus ir pacientų visada netrūksta.
Insultai ištinka vis jaunesnius?
Matyt, jau seniai paneigtas mitas, kad insultas negali ištikti jauname amžiuje? Štai nauja JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ataskaita parodė, kad 2020–2022 m. 18–44 metų amžiaus žmonių grupėje insultų padaugėjo 14,6 proc. Kokios priežastys tai lemia?
Iš tikrųjų bet kokio amžiaus žmonės gali patirti insultą, jie įvyksta net ir vaikams. Bet, manau, kad pats didėjimas yra per daug sureikšminamas, nes tiesiog pagerėjo diagnostika ir gydymo galimybės. Kadangi dabar diagnostika pagerėjo, atrodo, kad anksčiau jų lyg ir nebūdavo, o dabar viskas prasidėjo. Manau, jų visada būdavo, bet daug kas likdavo nediagnozuota, nurašoma kažkam kitam...
O jei ir diagnozavai insultą, kas toliau? Niekas nebūdavo daroma. O dabar dažnu atveju gali ištraukti trombą, kuris užkimšo kraujagyslę, arba, jei buvo kraujagyslės plyšimas, gali viską sutvarkyti, nes dabar tam yra priemonių.
Dabar tu matai atvežtą žmogų ir žinai, kad gali jam padėti. Ir kai tai tampa prieinama: va, man įvyko – išgelbėjo, tam įvyko – padarė, tuomet ir visuomenei susidaro įspūdis, kad viskas jaunėja, viskas ankstėja.
Kita vertus, ir visuomenė yra aktyviai šviečiama, informuojama, žmonės tampa dėmesingesni savo sveikatai, atpažįsta pavojingus simptomus. Aišku, gyvenimo tempas daro savo, taip – kažkiek viskas vyksta anksčiau, bet tiesiog mes daugiau matome, daugiau žinome ir daugiau apie tai suprantame.
Užsiminėte apie didžiulį gyvenimo tempą. Jis yra didžiausias peilis?
Išties kuo žmogus greičiau gyvena, tuo viskas greičiau ir įvyksta. Vis tiek mes turime kažkokį limitą: kiek galime pervargti, kiek galime neįsimiegoti, kiek galime stresuoti... Vis tiek organizmas turi savo slenkstį, kurį peržengus kažkas nutinka.
Pas vieną tas slenkstis gal yra aukštesnis, pas kitą – žemesnis, bet vis tiek žmogus tiesiog greičiau pasiekia savo galimybių ribas. Kuo greičiau gyveni, kuo greičiau viskas bėga, tuo greičiau pasieki tą savo ribą, nuo kurios kartais ir pradeda atsirasti ligos, aš manau.
Kokie šiuolaikinio žmogaus įpročiai labiausiai didina insulto ir kitų kraujagyslių ligų riziką?
Kalbant apie kraujagyslių ligas, yra įrodyta, kad labai blogas įprotis ir rizikos veiksnys numeris vienas yra rūkymas. Dėl alkoholio vėlgi toks keistas dalykas. Kartais sakoma, kad mažos dozės gali pagerinti situaciją, nors to niekam nerekomenduojame, nes žmonės tą mažą dozę skirtingai supranta. Dėl nesaikingo alkoholio vartojimo sutrinka skysčių balansas. Jeigu žmogus suserga būdamas apsvaigęs, tuomet gydymo rezultatai būna labai prasti, kraujagyslėse formuojasi trombai, labai sutrinka krešumo faktoriai.
Aišku, svarbus ir maisto pasirinkimas, padidintas blogojo cholesterolio kiekis yra rizikos veiksnys. Bet, manau, vienas iš pagrindinių dalykų yra paveldimumas. Nes kartais būna, kad vienoje šeimoje žmogus ir antsvorio turi, ir žalingų įpročių turėjo, bet jo kraujagyslės švarios. O kitas, atrodo, ir sveikai gyveno, ir sportavo, ir viską darė – ir žiūrėk, kodėl taip nutiko? Sakyčiau, kad viskas laikosi ant trijų pagrindinių faktorių: genetika, rūkymas ir pats gyvenimo būdas, tai – ir cholesterolio kiekis, alkoholio vartojimas, ir visa kita.
Taigi, jeigu su genetika nepasisekė, galima dirbti bent ties kitais dalykais.
Kitus veiksnius galima kompensuoti, kad būtų balansas. Jeigu visi tie trys dalykai sutampa, tai jau yra šimtaprocentinė rizika. Bet jeigu yra tik vienas iš tų dalykų, tuomet gali būti įvairiai, nes žmogus turi tikrai daug kompensacinių mechanizmų.
Signalai, kurie rodo prasidedantį insultą
Kalbant apie simptomus, kada įmanoma įtarti dar tik ateinantį insultą?
Visada sakau pacientams, kad labai svarbu atkreipti dėmesį, jei kūne yra asimetrija. Pavyzdžiui, jeigu skauda ar tirpsta abi kojos, rankos, tai nėra taip pavojinga. Bet jei pradeda tirpti tik viena koja ar viena ranka, tai gali reikšti gresiantį insultą.
Gali būti visokie tirpimai, silpnumas, galvos svaigimas, krūvio netoleravimas. Pavyzdžiui, kartais trumpam – kad ir sekundei ar dviem – užstringa kalba. Visi šie simptomai nėra labai specifiniai, bet jeigu atsiranda koks nors asimetrinis reiškinys, pavyzdžiui, staiga nukąra lūpos kampas, kad ir po to atsistato, reikėtų susirūpinti.
Būna, ypač vyresniems žmonėms, kad žmogus staiga negali paeiti, nevaldo kojos ar rankos, bet po minutės viskas atsistato ir vėl būna lyg ir tvarkoje. Tai yra labai aiškus požymis, kad arterijose yra ryškus susiaurėjimas.
Jeigu užeina tokie epizodai, kai pasidaro blogai, o per penkiolika minučių ar valandą viskas praeina ir žmogus vėl jaučiasi sveikas, reikia skubiai susirūpinti. Greičiausiai yra stenozė – kaklo arba galvos arterijos susiaurėjimas. Taip pat maždaug pusė insultų pas mus įvyksta dėl įvairių širdies ritmo sutrikimų.
Čia tas atvejis, kai trombas iškeliauja iš širdies?
Taip, kai sutrinka širdies ritmas, prasideda prieširdžių virpėjimas ar kiti netolygumai, širdis nesusitraukia taip, kaip reikia. Per tą laiką joje susidaro krešulys, kuris natūraliai gali nukeliauti į galvos smegenis.
Tuomet ir ištinka išeminis insultas.
Taip, išeminis insultas įvyksta dėl ritmo sutrikimų, kraujagyslių susiaurėjimų ar aterosklerozinių pakitimų. Didelis dalykas yra tai, kad kaip tik klinikose įdiegėme naują paslaugą – dienos stacionarą, kuriame žmogui per vieną dieną galime atlikti nuoseklų ištyrimą. Žmogus atvyksta iš ryto, jam atliekamas tikslinis galvos, inkstų arba galūnių kraujotakos ištyrimas, ir mes iš karto galime padėti – pacientas jau vakare važiuoja namo.
Kaip tik šiandien viena moteris atvyko ryte, jai buvo sutvarkyta tikslinė susiaurėjusi kraujagyslės vieta, ir po pietų ji jau patenkinta išvažiuoja namo. Taip prevenciškai užkardoma liga. Aišku, tam reikia šeimos gydytojo siuntimo intervencinio radiologo konsultacijai.
Sakykite, o mikroinsultas – tai ir būtų ta būklė, kurią apibūdinote, kai dar galima, padedant gydytojams, užbėgti rimtai ligai už akių?
Taip, pavyzdžiui, žmogus turi didelių susiaurėjimų kraujagyslėse. Vienu metu susidaro koks nors nedidelis trombas ir trumpam uždaro kraujotaką. Kadangi organizmas dažnai turi kompensacinius mechanizmus, per minutę trombas ištirpsta, kraujagyslė atsidaro ir žmogus visiškai atsigauna.
Tas trombo buvimas susiaurėjusioje vietoje truko labai trumpai – minutę ar dvi. Viskas praėjo, žmogus daugiau nieko nejaučia, o galvoje lieka tai, kas mediciniškai vadinama praeinančiu išemijos priepuoliu arba tranzitorine išemine ataka. Tai yra labai pavojinga būsena, nes bet kada tai gali pasikartoti. Ir kitą kartą organizmas pats jau neištvers, jeigu tu nepadėsi – žmogus gali nebeatsigauti ir nesulaukti pagalbos, jeigu šalia nebus kito žmogaus. Štai kur yra pavojus.
Aneurizma galima turėti, bet nė neįtarti
O kaip yra su aneurizmomis – gali kas nors išduoti, kad žmogus ją turi?
Su aneurizma yra toks klastingas dalykas – dažniausiai ši liga apie save neduoda žinoti. Aišku, būna, kai aneurizma užauga labai didelė, užspaudžia kokį nors nervą. Tuomet žmogui gali nukristi akies vokas ar atsirasti kitų neurologinių simptomų rankose ar kojose. Taip nutinka, kai ji labai didelė ir kažką užspaudžia.
Tačiau standartiškai aneurizmos, kurias mes dažniausiai gydome ir kurios dažniausiai plyšta, yra pakankamai nedidelės. Jeigu aneurizma užauga didelė, atsiranda kitokių pavojų – žmogus ją jaučia. O mažų aneurizmų žmogus nejaučia, jis net nežino apie jas.
Dažniausiai vienintelis ženklas būna dideli, nepraeinantys galvos skausmai, kurie nesusiję su migrena ar kuo nors kitu. Žmogus, jausdamas skausmą, tiesiog ieško priežasčių, atlieka tyrimus, pavyzdžiui, magnetinį rezonansą, ir ten pamatoma aneurizma.
Kai aneurizma randama, manau, reikėtų kreiptis tiesiai į specialistus. Vienas pažangiausių ir mažiausiai invazinių gydymo metodų šiandien taikomas intervencinėje radiologijoje.
Taigi galite padėti dar iki aneurizmos plyšimo?
Taip, radus aneurizmą reikėtų kreiptis į intervencinį radiologą. Jis jau mato, kur ji yra ir kiek pavojinga. Taip pat svarbūs ir socialiniai dalykai – ar žmogus labai bijo gyventi su ta aneurizma.
Jeigu žmogus jaučia diskomfortą ir psichologiškai sunku, galima suteikti gydymą, kad ir tą pačią savaitę, kai aneurizma randama, jeigu žmogus tiesiog negali susitaikyti su šia liga. Kitas žmogus sako: „Viskas tvarkoje, žinau, kad ją turiu ir esu padidintos rizikos grupėje, bet aš dar palauksiu kokius metus, pasižiūrėsiu, ar ji didėja, ar nedidėja.“ Tada svarbu įvertinti aneurizmos plyšimo riziką.
Kitiems atrodo, kad vaikšto lyg su tiksinčia bomba...
Taip, kai kurie sako: „Negaliu gyventi, apie tai vis galvoju.“ Tai čia intervenciniai radiologai puikiai padeda – nereikia net atverti galvos, tiesiog per kirkšnį ar per ranką instrumentais galiu ją pasiekti ir visiškai išgydyti. Tai viena iš nedaugelio būklių, kurią šiuolaikinė medicina daugeliu atvejų gali visiškai pašalinti.
O yra rizikos grupės, kam dažniau susiformuoja aneurizmos?
Šeiminė anamnezė. Jeigu šeimoje jau buvo tokių atvejų, tai yra labai svarbus veiksnys. Taip pat moksliškai įrodyta, kad aneurizmos dažniau susidaro ir plyšta rūkantiems žmonėms. Anksčiau lyg minėta, kad moterys atsiduria didesnės rizikos zonoje.
Kaip ir su moterimis – jeigu skaičiuotume tuos atvejus, kai tenka dirbti su plyšusiomis aneurizmomis, vyrų ir moterų santykis yra vienodas. Pagal populiaciją praktiškai nesiskiria – pasiskirsto vienodai. Bet kalbant apie tas aneurizmas, kurias tenka gydyti dar neplyšusias, aštuoniasdešimt procentų pacientų yra moterys.
Taip yra paprasčiausiai dėl to, kad moterys atidesnės savo sveikatai, kai skauda galvą, dažniau kreipiasi į gydytojus, dažniau nenumoja ranka.
Jeigu aneurizma jau plyšta, vienintelis simptomas – didžiulis skausmas. Kaip viskas toliau vyksta – kiek laiko yra žmogui suteikti pagalbą tokiu atveju?
Jeigu tai yra išeminis insultas, tai kiekviena minutė yra auksinė – kuo greičiau suteikiama pagalba, tuo pasekmės geriau suvaldomos.
Kalbant apie aneurizmą, viskas yra šiek tiek kitaip. Pusė žmonių miršta iš karto po plyšimo, o kita pusė atvyksta į ligoninę. Bet daug kur pasaulyje standartiniu atveju, kai plyšo aneurizma ir žmogus sąmoningas, aneurizmos nakties metu neoperuojamos ir neembolizuojamos. Valanda čia neturi tokios reikšmės, reikšmę turi paros, sakyčiau. Aišku, yra išimčių, kai galvoje yra daug kraujo ir reikia reaguoti aktyviai, daryti drenažus. Jeigu žmogus praranda sąmonę, kartais plyšus galima pulti į komą – tada jau kritiškai svarbu, kad jis kuo greičiau atvyktų į ligoninę.
Iš esmės plyšus aneurizmai pirmiausia šalinamos paties plyšimo pasekmės, pavyzdžiui, kraujas. O visos tos operacijos arba embolizacijos yra prevencinės, apsaugančios nuo kito plyšimo. Nes antrą kartą plyšus aneurizmai žmonės praktiškai beveik neišgyvena.
Aneurizmos turi ypač didelį polinkį pasikartoti – daugiau negu pusė aneurizmų tikrai vėl suplyš per parą. Čia galioja paros taisyklė – per parą turi apsaugoti nuo kito plyšimo. Valanda anksčiau ar valanda vėliau čia neturi didelės reikšmės. Kai įvyksta insultas smegenyse, tuomet ta valanda yra kritiškai svarbi, nes žūsta smegenų ląstelės, neuronai. O prie aneurizmos tas laikas svarbus tam, kad apsisaugotum nuo kito plyšimo.
O insultai ilgesnėje perspektyvoje linkę pasikartoti?
Teko vienam žmogui dėl išeminio insulto atlikti net tris trombektomijas – po dvejų metų, po to vėl kartojosi. Bet kai sėkmingai atlieki tą gydymą šiais laikais, žmogus dažniausiai netampa invalidu po tų trombektomijų ir vėl gyvena aktyviai. Jeigu jam, pavyzdžiui, kartojasi kokie nors širdies ritmo sutrikimai, jam dar kartą gali įvykti panašaus tipo insultas.
Jeigu įvyko insultas ir tu matai, kad yra susiaurėjusios, pavyzdžiui, kaklo kraujagyslės, jas reikia būtinai gydyti. Kitaip yra didelis šansas, kad įvyks dar vienas insultas. Tikrai reikia šalinti priežastis. Nors ir sėkmingai buvo atlikta trombektomija, išvalyti krešuliai smegenyse, bet jeigu nesutvarkai pagrindinės priežasties, tai vėl gali pasikartoti.
Pacientas atsigauna ant operacinio stalo
Turite labiausiai įsiminusį klinikinį atvejį?
Įvairių atvejų būna, ypač kai įvyksta pamatinių, baziliarinių kraujagyslių insultai – kai žmogus atvažiuoja visiškos komos būsenos, o ant stalo atsigauna ir tampa visiškai normalus. Tie atvejai įsimena.
Kas sunkiausia jūsų darbe?
Net nežinau, galbūt darbo krūvis.
Dar ir adrenalinas, kai nuolat reikia suvaldyti kritines žmonių būkles.
Išties adrenalino būna daug, bet kartais būna kiek atvirkščiai. Pavyzdžiui, įvyko žmogui insultas, jam tikrai blogai – jis nekalba, nevaldo rankų ar kojų, bet tu žinai, kad turi padėti, ir atiduodi visas pastangas...
Bet daugiau tokio adrenalino ar vidinės baimės turi, kai, pavyzdžiui, susiduri su aneurizmomis, žmogui esant praktiškai visiškai sveikam. Pavyzdžiui, ateina keturiasdešimties metų moteris, kuriai skaudėjo galvą, ji pasidarė magnetinio rezonanso tyrimą ir jai rado aneurizmą.
Tu turi ją sutvarkyti ir turi sutvarkyti taip, kad žmogus, kaip atsigulė ant stalo, taip ir atsikeltų – be jokių blogų pasekmių. Jeigu tau stentas per milimetrą nukrypsta į vieną ar kitą pusę, ar nusprūsta, ar spiralė ne taip įsideda, tai gali kainuoti visą gyvenimą žmogui, kuris iki tol praktiškai niekuo nesiskundė. Štai šioje srityje yra daugiausia baimių ir adrenalino. O kai atvejis skubus, žinote, net negalvoji apie tai, viską darai automatiškai.
Kokią žinią, kaip intervencinis radiologas, norėtumėte perduoti žmonėms?
Čia toks banalus paaiškinimas: tiesiog neturėti ir vengti žalingų įpročių. Ir dar pasakysiu – reikia laiku kreiptis. Jeigu kažką pajutote ar turite kokių nors įtarimų, visada reikia pasikonsultuoti su gydytoju – prieinamumas tam yra.
Dėkoju už pokalbį.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
