Konservatoriams Rusijos grėsmė – paskutinis jų populiarumo šiaudas. Štai per Europos Parlamento (EP) rinkimus jie šitą šiaudą ištraukė ir laimėjo. Lietuviai net nesigilino, kad balsuoja už neapsiplunksnavusį konservatorių patriarcho anūką, kuriam EP – tik vieta pagreitintai karjerai daryti. Kam čia vargti ir lėtai kopti karjeros laiptais?
Rusai puola ir tik šast angelas Gabrielius jau Parlamente ant laktos sėdi. Saugo Lietuvą, nes konservatorių rinkimų šūkis kažkaip visai ne į temą, kai tai EP rinkimai, buvo „Saugi Lietuva“.
Ko norėjot, tą gavot, kaip pasakytų Aušra Maldeikienė, nuolat besijuokianti iš kvailų lietuvių, balsuojančių „iš akies“. Kuo didesnę nesąmonę kaip rinkimų šūkį pateikia partijos ar atskiri ereliai, tuo geriau. „Tvarka bus!“ – prezidento postas. O paskui absoliuti betvarkė. „Mes žinoke kaip“ – pergalė daugiamandatėse, ir Loreta Graužinienė Seimo pirmininko kėdėje. „Saugi Lietuva“ – bet kas EP. Kas toliau? „Mes apginsim nuo rusų, jei balsai bus mūsų“? „Balsuokit už mus – ir rojus“? Darosi nejuokinga.
Konservatorių taktika dėl kiekvieno tiek užsienio, tiek vidaus politikos įvykio kaltinti Rusiją mums gali labai stipriai atsirūgti prarūgusiais agurkais. Tauta gali nustoti rimtai traktuoti labai rimtą grėsmę. Jei konservatorių Graužinienė ir toliau bet kur matys Rusijos interesus, lietuviai jų gali nebeišvysti niekur. Ar to nori konservatoriai?
Dar juokingiau, kad L. Graužinienės siūlymą mažinti prezidento galias dabar perėmė jos konservatoriškoji versija. Kas čia per nesąmonės? Jei pats negali – ir kitam nereikia? Aišku, konservatoriams prezidento postas nesišviečia net toliaregiškai žvelgiant šviesmečiais.
Kol angelas Gabrielius apsiplunksnuos ir bus pasiryžęs savo sparnais užstoti mus nuo Kremliaus Liuciferio gniaužtų, lietuvių tautos iš viso gali nelikti. Ir ne dėl to, kad lietuviai, kaip teigia konservatorių patriarchas, ieško auksinių karstų užsienyje. O dėl to, kad konservatoriai kol kas jokios naudos Lietuvai neatnešė. Absoliučiai jokios. Tad ar tauta gali už juos balsuoti?
Na, už juos visada balsuos religingi dundukai, kuriems čia regisi krikščionybės įsikūnijimas, taip pat tautine dvasia užsikrėtę turtingesni piliečiai (varguoliams yra Tautininkų sąjunga). Bet tai ir viskas.
Negi kas nors gali balsuoti už tai, kad būtų daugiau baimės kurstymo? Neracionalių ir kenksmingų grėsmių eskalavimo? Kuris nieko neduoda.
Tad kas belieka konservatoriams? Kelti bangas bet kokia proga. Jie gi įsivaizduoja, kad yra čia kažkuo labai svarbūs ir solidūs politikai. Oi, tik nereikia juokinti. Kai žmonės nesigaudo realybėje ir visur mato Rusijos grėsmę ar emigrantus kaltina tėvynės išdavyste, tai nusileiskit iš dramblio kaulo bokšto, ereliai ir vištelės, – į vieną gretą su vėsaitėm, gražuliais, graužinienėm ir kompanija. Su tais, kurie lygiai taip pat suklumpa elementariuose dalykuose ir nemato jokios realybės, vien savo instinktų diktuojamas fantazijas. Negi protingas žmogus gali nesuprasti, kad konservatorių Loretai svarbiausia yra tik ji pati?
Savo protą ir talentą reikia įrodyti darbais. Kokie jie? Ką tokio nemirtingo nuveikė konservatoriai? Specialiai paliksiu tuščią vietą. Tegul kiekvienas įsirašo pagal savo sugebėjimų ar sugedimo laipsnį. Man iš viso niekas nešauna į galvą, nes, išskyrus viešus performatyvios kritikos aktus, apie konservatorius nieko ir neišgirsi.
Konservatoriai yra partija, kurios alfa ir omega visada buvo stabilumas (o dabar, atrodo, dar ir debilumas). Stabilumas gerai. Kur nors Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje. Lietuvai dar reikia daug padirbėti, kad būtų galima balsuoti už „stagnuojantį stabilumą“. Konservatoriams net tiktų toks rinkimų šūkis: „Nėra amžinų variklių, bet yra amžini stabdžiai. Mes žinome kaip“.
Už konservatorius mūru stoja tie visuomenės veikėjai ir tie žmonės, kuriems yra gerai. Jų logika tokia: man gerai, tai po manęs tegul ir tvanas ar Valinskas ir Antanas. Ir tokių trumparegių Lietuvoje gana daug. Juos galima drąsiai laikyti prakutusiais runkeliais, per klaidą gavusiais progą užsidirbti ir dabar norinčiais velniop siųsti visos šalies gerovę. Nes jų mąstymas – ribotas. Pirmiausia, užuot kritikavę žemiau kritikos stovinčius prorusiškus avigalvius, jie patys galėtų išspardyti konservatoriams užpakalius ir raginti ko nors imtis. Visi konservatorių politiniai žygdarbiai – gėdingi. Abortų draudimas. Parodęs, kad svarbiausia ne Lietuva, o reitingai. Visokeriopa parama garliavizmui, kas iš viso rodo, kad tai partija, neturinti vertybių. Nesugebėjimas iš partijos išmėžti girtuoklio, kuris daro gėdą visam Seimui. Nesugebėjimas atsikratyti senolės, kuri Seime, pažeisdama įstatymus, uždirbinėja naujus butus proanūkiams. Baisu.
O dar tas legendinis nelemtas krizės nesuvaldymas. Kur Andriaus Kubiliaus vadovėliai, kaip įveikti krizę? Visai įdomu būtų paskaityti pamfletą „Krizės suvaldymas pasitelkiant fiziką ir kiti termodinaminiai pokštai politikoje, formuojant ekonominį vakuumą“.
Kad ir kur pažvelgsi – be arogancijos konservatoriai tėra tuščia ir niekam tikusi partija. O jei pažvelgsi į Kauną, tai akis užlies ašaros ir nematydamas, kur eini, paskęsi pirmoje duobėje. Nes čia jau seniai karaliaujantys konservatoriai įrodė – duok tokiems valdžią, tai dar Šustauską geru žodžiu paminėsi. Užuot trimitavus apie grėsmes ir vaidinus neegzistuojantį intelektualumą, reikėtų pradėti siūlyti, kaip auksinį karstą būtų galima užsidirbti Lietuvoje. Nors užtektų ir sidabrinio. Dabar vienintelis konservatorių koziris – tik tas, kad kitos partijos Lietuvoje neturi gerų aktorinių sugebėjimų ir joms neišeina apmauti intelektualesnės publikos. O kas, jei socdemai pakeis Bronių Bradauską ir dar keletą to paties sukirpimo lamantinų padoresniais politikais? Konservatoriai nugarmės tiesiai į politines paraštes kartu su kitomis panašaus braižo Sąjūdžio laikus menančiomis partijomis. Ten, kur iš tiesų ir dabartiniams konservatoriams vieta. Šalia Kazimiros Prunskienės, Gedimino Vagnoriaus, Artūro Paulausko ir kitų politinių lavonų, kurie savo galiojimo laiką užkonservavo tapdami pradažnaskūriais.
Va tada iškils didžioji konservatizmo dilema: nebūti ar būti rusų oligarcho klapčiukais? Hamletui buvo lengviau, nes buvo variantas būti netampant savo paties parodija. Atsargiau su ta Rusijos grėsme – greitai rusai ir Rusija gali tapti vieninteliais draugais.
Nes jei socdemai irgi lygiai taip pat nieko nenuveikė Lietuvos labui, tai žmonės myli juos už tai, kad liaudžiai buvo gerai „prie ruso“, o dėl ko mylėti konservatorius?
Tie rimti surūgę veideliai labai įsiėdė. Reikėtų keisti karnavalines kaukes. Nes jos jau nieko neįtikina. Jos kelia gailestį. Kiti bent jau atvirai šypsosi į Rytų ir savo asmeninės kišenės pusę.
