Į kairiuosius ir dešiniuosius, bedarbius ir turtuolius, išvažiavusiuosius ir pasilikusiuosius pasidalijusią Lietuvą sutelkė į vieną kumštį vos aštuonerios krepšinio rungtynės.
Aštuonios nacionalinės vyrų rinktinės pergalės. Išplėštos kažkur turkiškuose Izmire bei Stambule. Tik 32 kėlinukai po 10 minučių per dvi savaites – ir lietuviai ištikti euforijos.
Net amerikiečių antausis mums buvo kaip pergalė. Nuščiuvo net amžini burnotojai, kurie įprastai nuo savo pagiežos ir kompleksų slepiasi už kompiuterio dėžės.
Nepažįstamasis vidury gatvės tapo draugu, kurį net nesigėdijai išbučiuoti. Nejučia atleidai tam, kuris dar vakar tave įžeidė. Sunkmetis, nusivylimas, depresinė nuotaika virto vakarykščiu sapnu.
Neįtikėtinam vienybės pliūpsniui nereikia nė pasaulio čempionato aukso. Juo savaime virto bronza. Ši alchemijos technologija tokia stipri emociškai, kad ištvertum, matyt, net naują ledynmetį.
Aštuoni teigiami rezultatai nėra vien krepšininkų sąžiningai uždirbti medaliai ir grakščiai, viso pasaulio akivaizdoje, stiebu garbingai kylanti Trispalvė.
Ši tikrovė – nepaprastai svarbus šviežias kraujas politinių, ekonominių, socialinių komplikacijų nualintai Lietuvai. Dar viena neatidėliotina pagalba, kokios negali suteikti jokių partinių spalvų ar rangų valdžios žmonės.
Jie, beje, to ir nesiekia. Gražu, kad prezidentė su premjeru vidury paprastų žmonių minios Vilniaus širdyje žiūrėjo turkiškas krepšinio batalijas. Bet taip atsitiko tik po kažkelintos lietuvių pergalės. Kai jau tapo žinoma, kad eiti į broliais ir seserimis virtusį būrį apsimoka. Vadovams kaip mana nukrito proga pasimaudyti svetimos šlovės spinduliuose už dyką. Susižerti sau laurus dalijant premijas sportininkams, nors tai savaime numato įstatymas.
Bronzinių medalių akivaizdoje net ir kruopščiai paslėptas išskaičiavimas tebūnie atleistas net aukštiesiems politikams. Jie juk irgi mokosi džiaugtis, švęsti. Atitrūkus nuo tautos per septynias mylias, tai padaryti vos per dvi savaites nėra lengva užduotis. Juo labiau kad nuo paprasto aistruolio politikas skiriasi kaip diena nuo nakties.
Paprastas žmogus jaučia išgyventą komandos pralaimėjimo kartėlį širdimi, o valdžios atstovas mąsto, ar tas pralaimėjimas nepakenks per artėjančius rinkimus. Lyg pats prakaituotų krepšinio aikštelėje.
Iš jaunų, didelių pinigų dar nesugadintų ateities krepšinio žvaigždžių suburta Lietuvos rinktinė su neįkainojama patyrusių vilkų pagalba padarė daugiau, nei tyliai ir pesimistiškai tikėtasi.
Savaitgalį audringai šventusi, o užvakar su nesuvaidinta ekstaze sostinėje pasitikusi bronzinę rinktinę, Lietuva dar kartą savo rankose laiko unikalią galimybę. Išnaudoti pabudusį, tad, pasirodo, dar nenumarintą visuotinės vienybės jausmą.
Ir tai būtina prisiminti kiekvieną akimirką. Kai tik tampa sunku, apima pyktis, neviltis, slogi nuotaika. Visada verta pasidžiaugti išgyventu jausmu regint Trispalvę ant pasaulio geriausiųjų pakylos. Reikia išmokti nesižvalgyti į kitus, kurie galbūt gyvena sočiau. Nesmerkti savo valstybės, kuri stengiasi atsitiesti. Susikibti nematomomis rankomis ne tik per krepšinį.
