Nebevaikštančią O.Lukošienę samariečiai ne tik vežioja į hemodializės procedūras, bet prireikus perneša rankomis.
Sunkiai sergančios mūsų sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos verčia pačius žmones ieškoti išeičių iš sudėtingų situaciją, į kurias juos įstumia ydinga tvarka ir valstybės nedėmesingumas savo piliečiams.
Nors deklaruojama, jog daugeliui sunkiomis ligomis sergančių ligonių gyvybiškai svarbios procedūros kompensuojamos, tačiau nepagalvota apie tai, kaip jas pasiekti tiems ligoniams, kurie nebegali vaikščioti.
Tris kartus per savaitę bent dešimčiai nevaikštančių, sunkių ligų kamuojamų kauniečių tenka vykti į hemodializės centrus valyti kraujo.
Procedūra – gyvybiškai būtina, be jos žmogus mirtų. Liga lėtinė, tad išsikviesti greitąją pagalbą ir paprasčiausiai nuvykti į dializės centrą šie žmonės negali. Vos vienas kitas iš 8 – 10 nevaikštančių ligonių su neveikiančiais inkstais galėtų tikėtis, kad bus pavežėti nemokamai, savivaldybės transportu.
Net jei vežamas nemokamai, nevaikštantis ligonis turi pats pasirūpinti, kas jį įkels į neįgaliojo vežimėlį, padės patekti į liftą, įveikti laiptus. Tokia pagalba į savivaldybės teikiamas nemokamo transportavimo paslaugas neįtraukta.
Kitiems ligoniams tenka vadovautis juodojo humoro principu: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. LIETUVOS RYTAS
Jie už keliones privalo susimokėti iš savo kišenės, nors vienintelis toks pasivažinėjimas praryja viso mėnesio kompensaciją už transporto išlaidas.
