Ne pelno siekiančiai organizacijai „Ribologija“ vadovaujanti R. Butkevičiūtė prisiminė gautą laišką ir jį perskaitė viešai:
„Kai mama užtiko mane masturbuojantis, sakė, kad aš esu iškrypėlė. Tada įsiutusi skaudžiai patrynė mano vulvą ir paklausė, ar dabar man irgi patinka ir yra malonu. Sakė, kad, jei dar kartą pamatys, kad mano vulva paraudus, man bus tikrai labai blogai.
Man buvo 10 metų, po to ilgai bijojau praustis po karštesniu vandeniu, kad tik neparaustų. Prireikė 26 metų, kad jums atsiųsčiau šitą istoriją ir iki šiol galvoje yra klausimas, ar yra normalu nekęsti savo mamos?, – tokiu laišku pasidalino 36-erių Laura.
R. Butkevičiūtė apie tai pasakojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos konferencijos metu „Seksualinis smurtas prieš vaikus: prevencija, atpažinimas ir pagalba“.
„Siūlome nustoti šią temą vadinti nepatogia, pikantiška, paslaptinga ar aštria <...> mūsų su „Ribologija“ svajonė, kad mes apie seksualumą ir intymumą galėtumėm kalbėti lygiai taip pat atvirai kaip apie tai, ką mes šiandien valgysime pietums“, – teigė moteris.
R. Butkevičiūtė pasakojo, jog po jos seminarų žmonės sužino, kad apskritai gali pasakyti „ne“, jeigu kažkoks elgesys atrodo nepriimtinas.
Turi liautis seksistiniai juokeliai: „Mes gyvename „cha, cha“ kultūroje“
Anot jos, labai blogai, kai vaikai girdi, kad į seksualinį smurtą žiūrima nerimtai.
„Seksualinė prievarta ir prievartos kultūra <...> prasideda nuo pirmo laiptelio, kas yra seksistiniai juokeliai <...> mes gyvename „cha, cha“ kultūroje.
Grįžta antrokė namo, verkia mamai. Klasiokas komentavo: „Pasižiūrėkite į Astos (vardas pakeistas) krūtis, jos jau pradeda augti, ir visi juokėsi klasėje. Mama susinervinusi skambina berniuko mamai, o berniuko mama sako: „Ai tai čia, taigi Jonui jinai patinka, tai jis dėl to taip ir sako“, – teigė moteris.
Tai dar viena iškalbinga istorija, kuri rodo, jog seksualinis priekabiavimas yra pateisinamas. Dėl tokio požiūrio prievartautojams tampa lengva paslėpti savo nusikaltimus.
„Turime tokių atvejų, kai atliekant psichologinę-psichiatrinę ekspertizę vaikui nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas ne dėl patirtos seksualinės prievartos, o dėl atsisakymo ir netikėjimo juo“, – pridūrė Kauno apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Auksė Lipkevičienė.
Smurtautojas – „ne gremlinas“
Pasak eksperčių, siekiant užkirsti kelią seksualinio smurto atvejams nemažiau svarbu naikinti mitus apie priekabiautojus.
„Nevyksta taip, kad ateina gremlinas, tempiasi vaiką į mašiną ir iš karto prievartauja, viskas prasideda nuo malonaus bendravimo“, – sakė R. Butkevičiūtė.
Jos teigimu, dažnai kalbame apie vyrus, kurie seksualiai smurtauja, bet pasitaiko ir moterų. Neretai moterys yra pasitelkiamos į komandą, siekiant vaikus privilioti, nes jos primena mamas, močiutes ir kelia teigiamas asociacijas.
Praėjusiais metais vaiko teisių gynėjai fiksavo 300 galimai nuo seksualinio smurto nukentėjusius vaikus, tačiau tyrimai rodo, kad nukentėjusių vaikų skaičius gali būti ženkliai didesnis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė atkreipė dėmesį, kad joks smurtas prieš vaikus negali būti pateisinamas, tačiau seksualinis smurtas yra ne tik labiausiai žalojanti, bet ir sunkiausiai atpažįstama smurto forma, todėl yra ypatingai svarbu šviesti visuomenę bei kelti specialistų kvalifikaciją.
„Žvelgiant į pastarąjį penkmetį, vaiko teisių apsauga mūsų šalyje atnešė pozityvių rezultatų – didėja paslaugų spektras ir prieinamumas, po truputį ima mažėti visuomenės pakantumas smurtui, gerėja atpažįstamumas. Tačiau seksualinis smurtas vis dar išlieka ypatingai opi tema, kuria mums dar sunku ne tik kalbėti, bet ir pripažinti jos egzistavimą. Nors šios smurto rūšies identifikavimas po truputį didėja, tačiau jos atpažinimas ir tinkamas nukreipimas pagalbai vis dar išlieka didžiausia problema“, – sakė ministrė.
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, praėjusiais metais mūsų šalyje seksualinį smurtą galimai patyrė 300 vaikų, 2021 m. – 239, 2020 m. – 185 vaikai. Tačiau realūs nukentėjusiųjų skaičiai gali būti gerokai didesni. O tai reiškia, kad dalis nukentėjusių vaikų taip ir nesulaukia pagalbos.
„Nukentėjęs vaikas dažnai jaučia itin stiprius jausmus – baimę, kaltę, gėdą – ir būna linkęs slėpti savo išgyvenimus, jaučiasi atsakingas dėl to, kas įvyko, todėl jam gali būti nedrąsu atsiverti bei paprašyti pagalbos. Tad labai svarbus suaugusiųjų įsitraukimas ir gebėjimas atpažinti, kad vaikui reikia pagalbos. Kviečiu kalbėti, mokytis atpažinti ir padėti nukentėjusiam vaikui“, – sakė I. Skuodienė.
