Šiemet minimos 750-osios Skuodo mūšio metinės.
Archeologiniais kasinėjimais nustatyta, kad Skuodo mūšis galėjo vykti apie 6 kilometrus į pietvakarius nuo miesto, dabartiniame Luknės kaime.
Pagal "Eiliuotąją Livonijos kroniką", 1259 m., kai žemaičių 3 tūkst. vyrų kariuomenė įsiveržė į Kuršą, jų žynys-aukotojas metęs burtus ir nuspėjęs žemaičiams pergalę. Buvęs užmuštas ir paaukotas gyvulys, o kariai trečdalį laimėto grobio pažadėję atiduoti dievams. Kronikoje aprašytas Žemaičių kunigų pasitarimas puotos metu, tačiau nepaminėti nei tų kunigų, nei žygio vadų vardai.
Vienas pagrindinių žemaičių žygių į Kuršą tikslų buvęs neleisti kryžiuočiams įsikurti Žemaičių pasienyje.
Kuldigos (Goldingen) komtūras Bernhardas fon Harenas (Bernhard von Haren), prisivijęs su grobiu iš Kuršo grįžtančius žemaičius, Skuodo laukuose bandęs jiems pastoti kelią. Bet jo kariuomenė susirėmimo su žemaičiais metu buvo sumušta. Žemaičiams tąsyk vadovavo kunigaikštis Vykintas.
Pergalė prie Skuodo žemaičiams suteikė dar daugiau drąsos. Jie stipriau ėmė priešintis ordinui. Kovodami su juo, po metų Durbės mūšyje žemaičiai šventė dar didesnę, Baltijos šalių istorijoje dar reikšmingesnę pergalę.
Pasak "Vakarų ekspreso", Skuodo mūšio vieta Skuodo rajono gyventojų rūpesčiu paženklinta trimis liaudies meistrų sukurtais stogastulpiais. Mūšio vietoje pasodintas ąžuolynas.
