Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, birželio 15-oji – Okupacijos ir genocido diena. Seimas sovietmečio represijų ir teroro aukų atminimą pagerbs iškilmingu posėdžiu.
Parlamento galerijoje bus pristatyta fotografijų paroda „Tas nelaimingas Sibiras…“. Parodoje atspindėtos akimirkos iš tremtinių gyvenimo prie Manos upės – Jenisiejaus dešiniojo intako ir Minos – Manos intako.
Mana teka per neaprėpiamus taigos masyvus Krasnojarsko krašte. Jos ilgis – 475 km. Upė srauni, tinkanti miško plukdymui. Į abipus jos krantų įsikūrusias miško pramonės ūkio gyvenvietes – Angul, Mina, Chabaidak, Koj, Biriusuk, Koželak, Narva, Bolšoj Ungut, Malyj Ungut, Žeržul, Urman, Angoloj, Bėrėt ir kitas 1948 m. liepą buvo atitremta tūkstančiai lietuvių ūkininkų šeimų. Ieškodami pigios darbo jėgos iš miško pramonės ūkių į geležinkelių stotis atvykę vadovai ar jų įgaliotiniai pirmiausiai rinkdavosi darbingas tremtinių šeimas.
Ligoti tremtiniai ir daugiavaikės šeimos po atviru dangumi – lietumi ar kepinančia saule likdavo laukti paskirstymo ištisas savaites.
Į šį nuo civilizacijos nutolusį kraštą atitremti lietuviai dirbo sunkiausius ir pavojingiausius miško darbus – žiemą kirsdavo medžius, juos genėdavo, gabendavo prie upės krantų ir kraudavo į rietuves. Pavasarį, prasidėjus ledonešiui rąstus ritindavo į upę. Manos upė virsdavo ištisa rąstų sangrūda, kurią sklaidyti taip pat buvo siunčiami tremtiniai – ir vyrai, ir moterys. Iki šių dienų išlikusios lietuvių kapinės primena sunkią jų dalią.
Parodą parengė Lietuvos nacionalinis muziejus ir Seimo ryšių su visuomene skyrius, sakoma pranešime spaudai.
