PAVARGES HEROJUS TIKAI IDOMI KNYGA. JI ZINOMA KONTRAVERSISKA, BET DUODA DAUG PENO PAMASTYMUI. PONO ZUKO GI RECENZIJA YRA LABAI NUOBODI. VOS PRISIVERCIAU PERSKAITYTI IKI GALO. NET KOMENTARUS IDOMIAU SKAITYTI. TODEL AUTORIUI PATARCIAU, - JEI ESI "PAVARGES" KRITIKAS, GERIAU NERASYK, NEGAISINK ZMONIU LAIKO.

Komentarai nėra nei pikti, nei pagiežingi, o argumentuotai aptaria tai kas buvo. Aš tikrai gerbiu intelektualus ir jų provokuojančias mintis bei nuomones, bet jeigu jie tik žavisi savimi ir nieko kito nenuveikia, tai jų vaidmuo tampa labai paviršutiniškas.

Pikti ir pagiezingi komentarai liudija ju autoriu nesigaudyma situacijoje. santarieciai vieni normaliai kovojo uz Lietuvos nepriklausomybe - ir kolaboravo jie ne su valdzia, bet su tarybineje Lietuvoje gyvenusiais tevynainiais. Jie siunte i Lietuva uzdrausta literatura, kviete i JAV okupuotoje tevyneje gyvenancius intelektualus. O kiti iseiviai putavosi, kad nenori tureti su lietuviais(likusiais okupuotoje Lietuvoje) jokiu reikalu. Ir jie nieko nedare kovodami su okupacija, tik pompastiskas akcijas ir kvailokai atrodancius paradus per nepriklausomybes metines.

O kazkas pagiezingai piktinasi kad Santarieciai neva nepagristai buvo laikomi intelektualais? Pasidomekite kaip dabar vyksta Santaros-Sviesos konferencijos Lietuvoje. Bent programa kurio nors suvaziavimo paskaitaliokite. Vyrauja zinomi menininkai, akademikai ir t.t.

Turiu pripažinti, kad nelabai suprantu Mockūno heroizavimo motyvus. Jis polemizavo, jis buvo įdomus, bet nieko ypatingo nenuveikė. Tuo tarpu kai akiratininkai pasirinko diskusijų ir polemikos kelią, Mockūno puolami katalikai ėmė ir darė, t.y. priešinosi naciams, sovietams, okupacijos laikotarpiu rėmė disidentus, užsienyje vykdė politinį lobizmą visais lygiais. Man jų pasiryžimas aukotis yra daug įdomesnis negu Deksnio išdavystę...