nesvaikite "įžymybės" JŪS. - OVERTONO langas užsidarė.

Eržile, valink nx nuo vaizdo, laido riteri, šiki čia ant visų komentaruose, kietas labai jautiesi???

Kazin ta proga pasasalins kokiam patriotui?

Kad turim tik simbolius, pompastškus minėjimus, o nei laisvės nei nepriklausomybės. Akių ir protų muilinima, verkti norisi..

Kaip atsirado FAKTINIS dinastijos kolaborantas.
Vieną dieną velnias atėjo į kaimą ir atrišo asilą. Asilas sunaikino kaimyno sodą ir suėdė visą derlių.
Tai pamačiusi kaimyno žmona paėmė ginklą ir nušovė asilą. Asilo šeimininkas išgirdo šūvių garsą ir, pamatęs, kad jo asilas negyvas, supyko ir nušovė kaimyno žmoną. Kaimynas, pamatęs, kad žmona mirė, griebė šautuvą ir nušovė asilo šeimininką.
Tada žmogus paklausė velnio:
- Ką gi tu padarei?
Velnias ramiai atsakė:

- Nieko ypatingo. Viskas labai paprasta - jei aš noriu sukiršinti visuomenę, tiesiog „atrišu“ kokį nors joje tarpstantį asilą ir jis viską padaro pats.

Moralas - neįsileiskime velnio į savo aplinką, kad jis neatrištų kokio nors asilo, kuris griautų mūsų bendrystę ir ramybę.
Gražaus visiems pirmojo liepos savaitgalio!

Neseniai skaičiau, kad “šalis, kuri linkusi į smurtą pirmiausia ima viešumoje prekiauti… laime.”
.
Kaip tai? Visi režimai savo spaudoje, TV ir etc. šypsosi, dalina entuziazmą ir sėkmingus gyvenimus. Koncertų, renginių gausa, kur besišypsantys pionieriai ar esesininkai moja gėlėmis yra būtinybė. Kiekvienas “nepozityvus” veidas sutinkamas nustebus. O skundai ar kritika tampa nejaukiu nefasonu; nesuvokiama autsaideriška prabanga.

Pilna viešuma aktyvistų, akimirkos žvaigždžių. Katinų-gėlių-sėkmės. Spauda mirga tuštuma ir patosu.
O vidinė įtampa tuo tarpu net zvimbia. Visada taip - istorija nenutylėjo šio savo epizodo nė karto. Toks valstybinio masto “gaslighting’as” ir psichologinis smurtas visada būdingas nelaisvei.

Kai jokie klausimai, dramatiški Salomėjos paminklai ar gilesnės dainos-tekstai-filmai neturi pasisekimo. Įsisuka euforija trykštančios vidutinybės, samdomi klounai ir bukas humoras. Iš nereikšmingų niekų montuojamos dramos - suprask, nėra didesnių problemų. Žmogus pasijunta svaigiam kognityviniam disonanse, moralinėje migloje be atskaitos taško. Juk norisi “tvarkos”? O tada pasiūloma kieta rankelė. Taip lengvai įvedama masė draudimų, reguliacijų, apribojimų. Lengva vogti. Bendras priešas.
Tokia “tvarkos“ iliuzija lydi diktatūras, dekadansą, yra būsimos klaidos ir griūties šauklys.
Neteisybės ir fikcijos jausmas verčia užsimerkti.

Laisvės prasmė susiaurėjo iki ,ką noriu ir kaip noriu darau, nesvarbu kaip tai atsilieps kitiems.Viena laisvės prasmė Terlecko su Laisvės Lyga,visai kitos su Laisvės partija ir jos lyderiais ir dar kita Tapino TV.Kova dėl pinigų ,valdžios bet ne už lietuvių tautos vienybę.

Laisvė , tai yra galimybė daryti tai , - kas nekenkia kitiems ir laikantis istatymų.
Istatymai veikia tik šunaujai, - Jie neveikia lndsdergiams, simonkiniams ir valdžiavagiams, nuo Kryžkalnio laikų iki dabar.
Nelojalus, landsbergynui , - NE TAIP LOJANTYS, - bus dieną x "žudomi";-- kasčėjaus su "vyrais" - idzeliais
Mėšlasklaida tam rengia dirvą.
Perspektyvoje liks tik bergių PRAVDA ir Landsdergijos TV, - elertė ir užsakomieji portalai, su nupirktais tvarto lenciūginiais.

Ar ne 80++procentų žmonių bijo savo nuomonę reikšti garsiai...

Vyresnių kartų žmonės sako, kad jų jaunystėje, kuri sutapo su sovietizmo kolapsu ir viltimi iš Vakarų, viskas buvo tikra, gyva, buvo daugiau laisvės nei dabar. Galbūt tie laikai įsiskverbę į pasąmonę geresnės sveikatos, gražaus kūno pavidalu, todėl ir kelia nostalgiją, bet faktas pats gryniausias, kad bendravimas tarp jaunimo tikrai buvo kitoks - pilnesnis gyvo nervo, o žodžio laisvė paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, tik po Nepriklausomybės, buvo savaime suprantama. Niekam ir neatrodė, kad kitą nuomonę reikia baust ir draust, nors diskusijos tarp kaimynų kieme ar tarp giminių prie stalo, kuris geresnis - Landsbergis ar Brazauskas, būdavo karštos kaip pekla. Nebuvo ir visokių perteklinių institucijų ir smulkmeniškų suvaržymų.

Žodžiu, tiek stagnuojanti Europa, tiek galingais tempais auganti Kinija gyvena toje pačioje baimėje pavadinimu „mus kažkas puls“.
O štai Izraelis, turbūt pavargęs laukti kol jį kas nors užpuls, pirmas užpuolė Iraną. Kad paskui tas neužpultų Izraelio.
Mūsų Krašto apsaugos Dovilė taip pat pavargo, todėl visam pasauliui deklaruoja savo pasiruošimą kovoti priešo, šiuo atveju Rusijos teritorijoje – todėl belieka laukti, kol Lietuva užpuls Rusiją, kad toji neužpultų Lietuvos.
O šiandien su senais gerais draugais prisiminėme 90-uosius metus. Kokie faini buvo laikai: niekas tada mūsų nepuolė, kaip ir mes nepuolėme nieko. Ir tada turėjome daugybę draugų, o ne sekėjų socialiniuose tinkluose. O su draugais kalbėjome apie meilę, žvejybą, svajonių išsipildymą, o ne apie tai, kaip čia kas ir iš kurios pusės mus gali pulti ar nepulti. Ir juokėmės iš filmo „Tadas Blinda“ herojės dvarininkės, kurią amžinai puldavo skruzdėlės ir kuri, neapsikentusi tų skruzdėlių puolimo, prašydavo ją išneši į kiemą.
Ir dabar pagalvoju: kaip būtų gerai vieną kartą į kiemą išnešti ir Dovilę ir tą visą „mus puola“ palatą. Bent vienai dienai. Tam, kad ramiai galėtume vėl pakalbėti apie meilę, žvejybą ir svajonių išsipildymą. Ir su tikrais draugais.