Moksleiviai rinkosi ir Lukiškių aikštėje, kur sniegą mėlynos jūros spalva nudažė jų sudėtos neužmirštuolės. Gyventojai atviri – tai diena, kai prisiminimai, skausmas susilieja į bendrą tylų pažadą nepamiršti.
Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Prie Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos uždegti laužai. Jiems liepsnojant, spragsint ugniai fone žybsėjo ir stūksojo televizijos bokštas, kuris nudažytas trispalve. Prie mokyklos langų blyksėjo ir žvakės 14-os žuvusiųjų atminimui. Sausio 13-ąją lygiai aštuntą valandą ryto progimnazijos viduje susijungė vaikų ir mokytojų balsai – kartu giedojo „Tautišką Giesmę“.
Karstai paskendo gėlių jūroje
Tai diena, kupina jautrumo, nuoskaudų ir gilių, atmintyje įsirėžusių prisiminimų. Jais sutiko pasidalinti ir kelios Sausio 13-osios progimnazijos mokytojos. Štai meno vadovė Rimutė tada teikė pagalbą šarvojant žuvusius didvyrius. Moteris nesulaiko ašarų:
„Žmonių eilė nesibaigė iki tol, kol karstai buvo išnešti. Visas 14 valandų praleidau prie Loretos ir... Žinote, ta jūra gėlių, kurioje paskendo karstas, iki dabar yra akyse ir tą graudulį kelia“, – pasakojo Sausio 13-osios progimnazijos meno vadovė Rimutė Zaleckaitė.
„Naktį pabudus ir išgirdus bildančius langus ir šūvius, tada buvo pats baisiausias momentas, nes pirma mintis buvo, kad tai jau karas“, – teigė lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Šakočiuvienė.
„Aptvertas bokštas ir kareiviai su ginklais kažkokį tokį kėlė jausmą... Nu, įsivaizduojat, baimės“, – tikino anglų kalbos mokytoja Ala Jermošina.
Ministrę nustebino vaikų išmonė
Pilietiškumo pamoką ketvirtokams vedė ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė.
„Nustebino vaikų mąstymas, jų išreikštos mintys ir kiekvienas pasidalino iš savo šeimos tais atminimais, ką jie girdi“, – tikino švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė.
O ką apie Sausio 13-osios įvykius žino patys vaikai?
„Mano senelis yra man pasakojęs, kad jis tą naktį su savo bičiuliais iš Telšių atvyko į Vilnių, kad pastovėtų, apgintų, apsaugotų Lietuvos Respublikos Seimą“, – pasakojo septintokė Gerda.
„Suvienijo Lietuvą ir jie gynėsi be ginklų jokių. Jie su rankomis ir susikibę tik...“ – sakė aštuntokas Jonas.
Moksleiviai ir jų mokytojai susirinko ir Lukiškių aikštėje, į sniegą dėjo savo rankų darbo gėles. Baltą sniegą nudažė tikra mėlynų neužmirštuolių jūra:
„Istorija linkus kartotis, todėl turim išmokti visas istorijos pamokas, kada dar laikas ir neleisti joms kartotis“, – teigė Vilniaus „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Jurgita.
„Tiek karo Ukrainoje kontekste, tiek apskritai geopolitinėje situacijoje svarbu, tiek atsiminti mūsų herojus, tiek iš ko esame kilę“, – tikino studentas Domantas.
Minėjo ir Šiauliuose
O kiekvienos Sausio 13-osios aukos atminimas Šiauliuose pagerbtas varpo dūžiu:
„Nerimas toks, kad aš net gailėjausi, kad dėl vaikų turiu būti namuose, nors labai norėjau Vilniuje būti.“
„Kareiviai su automatais dėjo per viršų, tai visa minia pritūpė.“
„Jeigu ne vienybė tai čia... Jei būtų nors kiek mažiau žmonių, būtų į Seimą su tankais įvažiavę...“
Lemtingus 1991 metų įvykius minėjo ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras su Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo Altorius“.
„Įsiskaitydamas tekstus atradau pagrindinę mintį – gailestingumas ir tada man pritiko ir prie šitos Sausio 13 progos, kadangi pasauly vėl visi įvykiai, kurie tampa be gailesčio, karo atžvilgiu“, – teigė kompozitorius Algirdas Martinaitis.
„Ta diena mūsų, jinai, kažkiek galim joje jausti ir to prasmingumo, ta prasme, kad gali būti kažkiek džiugesio, nes tokiu būdu iškovojom laisvę, bet tuo pačiu dėl to praradom ir savo tautos žmonių“, – tikino dirigentas Ričardas Šumila.
„Tas žodis „laisvė“ ir jo prasmė įgavo tokį kiek nerimastingą ir kitokią ta reikšmė ir skambesį mums. Ir niekad nežinai, kas bus ryt“, – tikino vokalistė Ieva Prudnikovaitė.
Tad žmonės šią Lietuvai istoriškai svarbią dieną pamini tiek su dainomis, tiek žodžiais, mintimis. Aišku viena – aukų ir visų kovojusių už šalies laisvę atminimas lietuvių širdyse išliks amžinai.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
