Prieš kurį laiką į viešumą iškilo Sereikų šeimynoje augusio K. S. istorija. Psichinę negalią turintis paauglys terorizuoja visą kaimą, kelia grėsmę savo ir kitų žmonių saugumui, atvirai grasina jam nepatinkančius žmones išžudyti.
O valdžios institucijos ir toliau sugeba tik teisintis, kad nėra šalyje nė vienos įstaigos, kur būtų galima apgyvendinti agresyvų ir pavojingą paauglį. Deja, toks atvejis nėra vienintelis net ir Raseinių rajone.
Žaidžia su mirtimi
Paauglė G.F. ilgą laiką augo su močiute (tėvų teisės dėl girtavimo ir dukters nepriežiūros teismo sprendimu yra apribotos neterminuotai). Šiandien jos nebėra kam priglausti, nes močiutė spalio pabaigoje mirė. G.F. nuo mažumės buvo sunkiai valdoma, nuolat konfl iktuodavo mokykloje ir namuose, labai anksti pajuto potraukį žalingiems įpročiams.
Paskutinę šių metų vasaros dieną, atvežta į Raseinių ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, ji nušoko nuo stogo. Savo poelgį mergaitė paaiškino labai paprastai: supyko ant mirtinai sergančios močiutės ir nušoko. Paauglė neslėpė, kad ją labai dažnai aplanko mintys apie savižudybę. Raseinių psichikos centre, kurio pacientė G.F. yra nuo 2001- ųjų, jai yra nustatytas vidutinio sunkumo depresinis epizodas bei dėmesio ir veiklos sutrikimas.
Nėra galinčių padėti?
Raseinių vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R.Klevinskienė slapta vylėsi, jog gal bent patirta stuburo trauma po skrydžio nuo stogo paauglę kiek apramins, gal per skausmą ji bus pažinusi realybę. Bet taip neatsitiko. Lapkričio 3-iąją G.F., neblaivi, susipjausčiusi rankas ir kaklą, buvo atvežta į Raseinių ligoninę. Ji blaškėsi, keikėsi, neprisileido medikų. Šie, įvertinę paauglės būklę, nukreipė G.F. į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Kol iki jos nuvyko, paauglė apsiramino, todėl buvo išleista namo. Be to, mergaitė buvo atvežta be įstatyminio atstovo, be kurio medikai pagal dabartinius įstatymus nė apžiūrėti vaiko negali. O iš kur tą atstovą paimti? Kas panorės tapti agresyvaus ir kasdien su mirtimi žaidžiančio vaiko globėju?
Įstaigos, kurioje būtų galima apgyvendinti tokį vaiką, šalyje nėra. „Ir nors Vaiko teisių apsaugos tarnybų vadovų asociacija nuolat akcentuoja tokių vaikų priežiūros problemą, iki šiol nėra aišku, kokios institucijos jais turėtų pasirūpinti, kur juos būtų galima nukreipti, kas su jais turėtų nuolat dirbti, teikti jiems visokeriopą pagalbą, kuri labiausiai atitiktų tokių vaikų interesus“, – R.Šalaševičiūtei rašo R.Klevinskienė.
Stengėsi atsikratyti
Graudžiai klostosi ir paauglio K.S. likimas. Tada, kai K.S. dėl realaus pavojaus kitiems šeimoje gyvenantiems vaikams teismo sprendimu buvo apgyvendintas Kauno apskrities vaikų socializacijos centre (juridiškai pritaikyta vidutinės priežiūros priemonė), Aldonos ir Stanislovo Sereikų šeimyna Gabšiuose saugesnė nepasijuto. Paauglys dažnai šlaistėsi po kaimą ir nuolat grasindavo visus išžudyti. Kliūdavo net jo tramdyti atvažiavusiems pareigūnams.
Socializacijos centro direktorius Adolfas Skališius greitai suprato, kokią „dovanėlę“ gavo ir suskubo K.S. grąžinti atgal į šeimą. Girdi, paauglys jau pasitaisė, „pagal amžiaus gebėjimus stengiasi keisti savo elgesį, tobulinti socialinius įgūdžius, bendravimo ypatumus.“ Tačiau netrukus po šių žodžių parašymo direktorius buvo priverstas šauktis pagalbos ir pripažinti, kad „K.S. tapo agresyvus, teko kviesti policiją ir specialiųjų medikų brigadą.“ Paauglys buvo išvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų psichiatrijos skyrių, o grįžęs iš jo, direktoriaus pripažinimu, „toliau siautėjo, grasino visus išžudyti ir nusižudyti pats.“
Kas apsaugos kitus vaikus?
Socializacijos centro administracija siūlo nutraukti K.S. vidutinės priežiūros priemonę motyvuodami tuo, kad jų centre nėra reikalingų specialistų, kurie organizuotų mokymą pagal specialiąsias programas. Nors ir plika akimi matyti, kad centras tik skuba atsikratyti savo bėdos.
K.S. globėjai Sereikos, auginę jį nuo pirmųjų žingsnių, jaunuolio pasiimti į šeimą taip pat negali, nes jie yra atsakingi už dar devynis čia augančius vaikus. Kiti vaikai jo paniškai bijo. Toje šeimoje taip pat nėra ir niekada nebuvo nei socialinio darbuotojo, nei specialiojo pedagogo, nei aptarnaujančio personalo.
K.S. pareiškė norą apsigyventi Raseinių vaikų globos namuose. Ši institucija taptų ir juridine paauglio globėja. Tačiau, pastebi R.Klevinskienė, ir toje įstaigoje auga vaikai. Daug vaikų, kuriems šalia K.S. taip pat taps nesaugu. „Kas garantuos saugumą šiems vaikams? Kas prisiims atsakomybę už tragediją, kurios tiesiog šaukiamasi?“ – jau nebe retoriškai R.Klevinskienė klausia savo pareiškime Raseinių rajono apylinkės teismui „Dėl atleidimo nuo rūpintojo pareigų, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei rūpintojo paskyrimo K.S“.
