Apie tai, kokia visuomenės psichikos sveikata, kas kamuoja jaunimą ir kodėl negalima žmogaus priverstinai gydyti, net jei to akivaizdžiai reikia – naujienų portalo tv3.lt interviu su Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktoriumi Martynu Marcinkevičiumi.
Ligoninėje – jaunų žmonių antplūdis
Gerbiamas Martynai, ar visuomenės psichinė sveikata blogėja?
Neabejotinai, yra netgi oficiali statistika. Šiuo atveju nereikia net ir mokslinių tyrimų – žmonių psichinė sveikata blogėja visose civilizuotose šalyse.
Tam yra kelios labai svarios priežastys. Labai didelis lūžis (nors ir iki tol rodikliai blogėjo) buvo per koronaviruso pandemiją. Natūralu – atsirado didelė socialinė izoliacija, kuri iki šios dienos turbūt tikrai veikia daugelį žmonių. Kitas dalykas, be abejo, buvo daug tų baimės, nerimo ir panašiai. Tik apie 2021-uosius metų vidurį pradėjome atsigauti.
2022 metų vasario mėnesį Rusija pradeda plataus masto karą prieš Ukrainą. Jis jau trunka beveik penkerius metus, pridėkime dar porą metų po koronaviruso pandemijos. Visa tai, be abejo, bendrai veikia žmonių sveikatą.
Ją taip pat veikia tokie dalykai, kaip JAV ir Irano karas ir nestabilumas JAV dėl Donaldo Trumpo politikos. Jeigu dabartį palygintume su 2017–2018 metais, laikotarpiu iki COVID-19, pasaulis gyveno pakankamai geru periodu: viskas buvo daugmaž gerai, saugu, ramu, atrodė, kad pasaulis vystosi. Vienintelė grėsmė, apie kurią tada visi diskutavo, buvo klimato kaita, o kitokių globalių iššūkių beveik nebuvo. Taigi visi šie neramumai išties labai stipriai mus veikia.
Na, o didžiausias mūsų psichikos sveikatos žudikas, ypač veikiantis jaunąją kartą, be abejo, yra socialiniai tinklai ir nuolatinis buvimas „ekranuose“. Matote, jau daugelis šalių labai stipriai į tai reaguoja ir įveda įvairius amžiaus apribojimus.
Tai didžiulis iššūkis mūsų psichikos sveikatai, nes socialiniai tinklai ir nuolatinis buvimas prie ekranų daro įtaką absoliučiai visiems žmogaus gyvenimo aspektams. Pirmiausia, neįprastai daugėja vienišumo. Žmonės nebemoka bendrauti, kurti ryšių, jie nuolat jaučia stresą, nes socialiniai tinklai nuolat atakuoja, tai yra rodo gyvenimą, kurio žmonės negali pasiekti. Visi kiti atrodo laimingesni, sėkmingesni, influenceriai, atrodo, nuolat skraido privačiais lėktuvais, atostogauja.
Ką mes matome savo darbe ir kas man asmeniškai yra labai skaudu, yra tai, kad mes (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre – red. past.) niekados neturėjome šitiek jaunų žmonių. Psichiatru dirbu daugiau nei 20 metų, ir jeigu prieš gerą dešimtmetį, pas mus pagrindinė pacientų grupė būdavo vyresni žmonės, o iš jaunimo patekdavo vos vienas kitas žmogus, dabar yra tragedija – apie pusė į mūsų centro stacionarą patenkančių pacientų yra iki 30 metų.
Apimtus psichozės atveža tiesiai iš naktinių klubų
O kas jiems nutinka? Kokios yra dažniausios diagnozės?
Be abejo, tai nėra žmonės, kurie serga sunkiomis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija ir panašiai. Jų skaičius yra maždaug pastovus visą laiką.
Su jaunais žmonėmis yra dvi labai aiškios tendencijos. Pirmiausia, kaip ir minėjau, ši karta nuo vaikystės augo su mobiliais telefonais ir socialiniais tinklais. Tai labai stipriai veikia jų psichiką, bendravimą. Jie yra labai vieniši, nesugeba ne tik bendrauti, bet ir gyventi realaus gyvenimo.
Tokie žmonės dažniausiai atvyksta dėl depresijos, nerimo. Jie labai dažnai skundžiasi, kad neturi socialinių ryšių, neturi draugų, neturi emocinių ryšių su kitais žmonėm. Dėl to jie neturi su kuo pasikalbėti.
Kita šių dienų rykštė yra psichozės. Kartais mes, specialistai, matome masyvias, labai stipriai išreikštas psichozes. Itin dažnai tai susiję būtent su naujųjų – sintetinių – narkotikų vartojimu.
Vėlgi, to nebuvo prieš gerą dešimtmetį, nes sintetiniai narkotikai yra gana naujas dalykas Lietuvoje. Anksčiau į psichiatrines ligonines dėl psichozių patekdavo žmonės su vartojimo „stažu“. Dabar mes turime nemažai pacientų, kurie, kaip aš sakau, atvežami pas mus tiesiai iš naktinių klubų.
Mes dažnai rašome apie atvejus, kai paaugliai praranda sąmonę parūkę elektroninių cigarečių su galimai sintetiniais narkotikais. Kiek į jūsų ligoninę patenka paauglių, kyla psichozė parūkius elektroninę cigaretę?
Šie vadinamieji veipai yra viena dažniausių priežasčių, ypač tarp paauglių. Svarbiausia, kad jie patys nežino nei ką ten susipila, nei kiek susipila. Tai yra didžiulė problema, kuri Lietuvoje nelabai sprendžiama.
Grįžkime prie socialinių tinklų. Kelią skinasi siūlymas, kad paaugliams iki 16 metų reikėtų uždrausti socialinius tinklus. Kokia jūsų nuomonė – ar draudimas padėtų spręsti šią problemą, ar vis dėlto būtų tik simbolinė priemonė?
Ar kalbėtume apie socialinių tinklų daromą žalą, ar apie narkotikus – jeigu norime šalies mastu pasiekti rimtą pagerėjimą, turi veikti visi trys pagrindiniai lygmenys: valstybė, mokyklos (švietimo sistema), o pagrindas yra tėvai.
Jeigu mokykloje uždrausti mobilieji telefonai, o mama vaikui vis tiek jį įkiša, neva jai bus ramiau, jeigu galės susisiekti, tai jokie valstybės draudimai nepadės. Šioje vietoje pats svarbiausias dalykas yra šeima.
Žinoma, kitos grandys taip pat turi veikti. Vien socialinių tinklų draudimas neišspręs problemos, bet valstybė turėtų turėti savo indėlį. Labai liūdna, nes mūsų politikai nesiima ryžtingesnių sprendimų.
Pavyzdžiui, dėl mobilių telefonų mokyklose – specialistai kalba, kad būtina juos uždrausti bent pamokų metu, <...> bet Švietimo ministerija nesugeba priimti tokių žingsnių, nes politikams ir valdininkams labiau rūpi reitingai.
Taip pat dažnai skundžiamasi smurtu – mokytojai jaučiasi nesaugūs mokykloje dėl agresyvių tėvų ar vaikų (nebūtinai fiziškai, žodinė agresija taip pat yra agresija). Tas pats ir su medikais, policininkais – žmonės valstybinėje sistemoje tikrai neapsaugoti nuo agresyvių asmenų.
Gydytis įpareigos ne tada, kai reikia, o kai nutiks nelaimė
Noriu paklausti apie pacientų artimuosius. Kiek iš jų iš tikrųjų supranta pagalbos reikšmę, o kiek yra tokių, kuriems vis dar gėda arba kurie nusiteikę netgi priešiškai?
Čia galbūt vienintelė pokalbio dalis, kai galiu pasakyti, kad situacija gerėja. Jaunesnioji karta labiau rūpinasi savo psichikos sveikata, tolerancija tokiai pagalbai didėja.
Žinoma, pasitaiko atvejų, kai artimieji žmogui sako „nesikreipk, tu gi ne durnas“, bijo diagnozės įrašo, bet tokių atvejų nėra labai daug, galbūt iki 20 procentų.
Žymiai daugiau problemų kyla tada, kai artimieji mato problemą, bet pats pacientas nenori gydytis.
Kokia tuomet tvarka? Suprantu, kad būna būklių, kai negali paklausti paciento nuomonės dėl jo neveiksnumo, bet yra atvejų, kai artimieji norėtų, kad žmogus gydytųsi, o jis nenori. Kada būtina paties paciento žodis?
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra priverstinio gydymo galimybė. Svarbu pabrėžti, kad galutinį sprendimą priima ne medikai, o teismas.
Teismas atsižvelgia į du kriterijus: medicininį (jei labai bloga žmogaus psichikos būklė) ir teisinį (jei asmuo kelia pavojų sau, aplinkiniams arba turtui). Čia ir kyla problema.
Jeigu žmogus yra psichozėje, kalbasi su dievais, nesiprausia, bet nėra tiesiogiai pavojingas sau ar kitiems, negali jo paguldyti į ligoninę, nors artimieji ir verkia, prašydami gelbėti jų sūnų ar dukrą.
Birželio mėnesį Anykščių rajone buvo toks atvejis. Asmuo galbūt ir nebuvo laikomas pavojingu, bet vieną dieną prasidėjo smurtas prieš artimuosius, jie iškvietė pareigūnus, o žmogus išsitraukė ginklą. Vadinasi, nėra būdų apsisaugoti nuo galimų pavojų?
Būtent apie tai mes dažnai diskutuojame. Mes, kaip medikai, pavojų traktuojame kitaip: jei žmogus yra psichozėje, jis visada potencialiai pavojingas. Jis gali išeiti pro langą, suvalgyti kažką nevalgomo ar papulti po automobilio ratais, nes nesiorientuoja. Bet kol jis to nepadarė, teisiškai jis nekelia pavojaus.
Taip, tai paradoksas. Artimieji klausia: „Ar laukti, kol mane pradės mušti?“ Deja, pagal mūsų įstatymus – taip.
Priverstiniam gydymui pavojingumas turi būti čia ir dabar. Beje, jei asmuo smurtavo prieš dvi savaites, o šiandien yra ramus, teismas gali nepriimti įpareigoti jį gydytis.
Ši problema egzistuoja visame pasaulyje. Pavyzdžiui, JAV yra atvejų, kai žmonės negydomi ne tik dėl teisinių, bet ir dėl ekonominių priežasčių (pavyzdžiui, jei žmogus neturi sveikatos draudimo).
Žmogaus teisės yra labai svarbu, bet jomis kartais manipuliuojama. Teises turi ne tik ligonis, bet ir jo artimieji, kaimynai, policininkai i kiti.
Teisė gauti gerą sveikatos priežiūrą taip pat yra žmogaus teisė. Nemanau, kad būti psichozėje yra žmogaus teisė ar gėris.
Todėl visokiems gynėjams labai smagu iš aukštų tribūnų mojuoti žmogaus teisių vėliava, niekad nesusidūrus su tokiais žmonėmis. O tie, kurie kasdien jiems padeda, dažnai lieka neišgirsti.
Pabaigai – filosofinis klausimas: ar sutiktumėte su dažnai kartojamu teiginiu, kad geri laikai sukuria silpnus žmones. Kitaip tariant, ar šiandien gyvendami laisvoje šalyje su augančia ekonomika mes prastėjame psichinės sveikatos prasme?
Mes nekalbame apie stiprius ar silpnus. Psichikos sveikatos norma yra vidurkis. Sunkūs laikai pagimdo daugiau stiprių lyderių, bet tai nereiškia, kad visa visuomenė būna sveikesnė. Pavyzdžiui, Ukrainoje matome stiprius lyderius (Volodymyrą Zelenskį, Valerijų Zalužną), bet visos tautos psichinė sveikata yra labai bloga.
Geriau gyvenkime ramiais laikais, tada nereikės tų „stiprių“ lyderių, kurie ne visada pasirodo esantys tokie kaip V. Zelenskis (turiu omenyje Donaldą Trumpą ar Vladimirą Putiną, apie kurių psichinę sveikatą galima diskutuoti). Geriau gyvenkime be didelių traumų.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
