kad iki vaikų gynimo dienos nenubausti pedofilijos bylos personažai ir byla neaišku kaip tirta.
Neveikia vaikų apsdaugos įstatymas,nes visa viešoji erdvė pilna vulgarios informacijos kenkiančios vaikams,kurios niekas nekontroliuoja.
Tai kokia čia vaikų gynimo diena???????

Atrodo, kad jau iki to buvo suklastota viena byla, kai dirbau vadovėlių autorių kolektyve. Mat, buvo laikas, kai dar galėjau dirbti, turėti kūrybinių planų, juos įgyvendinti – buvau nusprendusi parengti skaitinių knygelę rusų mokyklų mokiniams. Visas laisvalaikis skiriamas vaikiškos literatūros skaitymui, tekstų ieškojimui, jų adaptavimui. Ir kai mokytojų atestacinei komisijai įteikiu vadovėlio rankraštį, o vėliau gaunu pakvietimą dirbti vadovėlių autorių kolektyve, administracijoj kyla sumaištis. Juolab kad ne per seniausiai buvau prašyta duoti kyšio, kurio taip ir nedaviau. Gundoma dovanėle jos nepaėmiau. Puikiausiai užtenka medžiagos apšaukti beprote kaip Pijų iš J. Grušo dramos „Pijus nebuvo protingas“. Atėjo laikas mušti mane, nes žiūrėk, dar kažką pasieksiu, padarysiu. Paskui mane į Vilnių komandiruojama 'bendradarbė' panešioti paskalų. Dabar manau, kad ne tik - kažkas tada buvo sumanyta ir padaryta. Mane nustebino paskutinysis pokalbis su autorių kolektyvo vadove, kai aš po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio nuėjau ir pasakiau, kad neplanuoju tęsti darbo. Vadovė tada nustebusi pasakė: "O aš maniau, kad šiandien jūs turite būti kitur". Taip nustebau, kad net nežinojau, ką pasakyti. Kita į atmintį įsirėžusi užuomina kalbantis su viena pavaduotoja, sąžininga ir dora moterimi, sutinta vasarą gatvėje: "Ar tu viską žinai?" Keistas staigus draugių bendradarbių siūlymas parduoti bendrabučio kambarį, skolintis pinigų ir keltis gyventi kitur. Dabar manau, kad tada man už akių buvo surašyta teismo byla, leidžianti mane sekti. Kokius kaltinimus reikia išlaužti iš piršto, kad būtų priimtas teismo sprendimas, leidžiantis taikyti protą žalojantį elektromagnetinį, arba psichotroninį, ginklą?

Tarybų Sąjungoje Gorbačiovo laikais jau buvo kuriamas psichotroninis ginklas, kurį turi kiekviena turtingesnė vakarų valstybė. Lietuvos politiniai veikėjai, jau prieš skelbdami nepriklausomybę, žinojo, kad jie ne tik kurs šį ginklą, bet ir išbandys su žmogumi. Tačiau kaip – samdydami asmenį, mokėdami jam už dalyvavimą bandyme ar tiesiog pasirinks auką ir, paskelbę ją už įstatymo ribų, darys su ja, ką nori ir tokiu būdu susidarydami sau sąlygas lobti iš prekybos žmonėmis. Deja, mūsų veikėjams patrauklesnis buvo antrasis variantas.
Taip jau išėjo, kad už straipsnį į „Respubliką“ apie kyšio prievartavimą, savo prielaidas, jog Vytautas Landsbergis yra ne tik bendradarbiavęs su KGB, bet pats yra paliktas vadovauti buvusių KGB agentų grupei, kad šioji darytų įtaką šalies politiniam gyvenimui ir neleistų Lietuvai iškrypti iš kažkur kitur surašyto jos ekonominio, kultūrinio, socialinio gyvenimo scenarijaus, pakliuvau į turinčių šį ginklą žmogelių akiratį. Jie padaro mano kambary kratą, - aišku, be mano žinios, todėl labai įdomu, kaip tokiems dalykams gaunamos sankcijos, panašu, kad jau tada turėjo būti sufabrikuota byla; tie ‚žmogeliai‘ surenka duomenis apie mane, mano giminę, draugus ir drauges, kolektyvą ir pradeda persekiojimą. Persekioja už tai, kad paprasčiausiai norėjau dirbti, integruoti rusų – lenkų mokyklų mokinius į Lietuvos gyvenimą, padaryti šį tą daugiau, kad norėjau būti aktyvi pilietė. Persekioja netgi už tai, kad prašoma nedaviau kyšio. Kratos metu rado porą straipsnių, apmąstymų apie vaikų teises apmatus, o kai kurie išrašai iš laikraščių sukėlė dariusiųjų kratą pyktį ir norą parodyti, kur mano vieta. Metus vaiko po respubliką trukdydami įsidarbinti – tas vaikymas jiems buvo kaip lakmuso popierėlis, turėjęs parodyti, kaip į grubius žmogaus teisių pažeidimus reaguos aplinkiniai: kaimynai, giminės, artimieji, net politikai. Nusikaltėliai mokėjo valdyti su manimi bendraujančius žmones: draugiškai su manimi besielgiantys kaimynai nukentėjo pirmiausiai, net buvo priversti išsikelti; ką jiems padarydavo, sunku man dabar pasakyti, tačiau mano kaimynas ne iš laimės Kauno aktyvistui, pasigyvenusiam mano kaimynystėje bendrabutyje, žaliais kiaušiniais ištrynė išsiskalbtas kelnes. Tiek to tą aktyvistą, kuris ne tik man ėdė gyvenimą, galų gale, ne jis vienas ten veikė. Nusikaltėliams padėjo, kaip vėliau supratau, ir kai kurios mokytojos, nusprendusios mano vardu parašyti laišką Kęstučiui Glaveckui, vėliau, atrodo, tas laiškas pasitarnavo tiems patiems aferistams, sumaniusiems rengti žmogaus teisų gynimą, o iš tikrųjų politinę aferą – siekimą išstumti iš prezidentinės rinkimų kampanijos A.M. Brazauską. Jį įtikino, kad mane persekioja dėl politinių pažiūrų, todėl prezidentas padaro labai rimtą pareiškimą užsienyje, rudenį atvyksta žmogaus teisių komisija į Lietuvą, o ‚ginamosiosi‘ nėra, nes manęs ten ir būti negalėjo – man sekti jau tada naudojo psichotropinį ginklą, be to, ‚gynėjų‘ tikslas buvo visai kitas: pamokyti mane už įžūlumą mąstyti apie vaikų, moterų padėtį Lietuvoje, kalbėtis apie tai su vaikais per pamokas.

Vaiko teisiu kontrolieriumi reiketu paskirti buvusio seimo pirmininko visuomenini patareja

Abi vištos, tik kudakuoja ir nieko nedaro.