Seniai mūsų sveikatos apsaugos sistemoje įžiūriu kai kurių reiškinių, mano galva, prieštaraujančių tradiciniams moralės dėsniams. Šiuo klausimu galima būtų diskutuoti su bet kuriuo mediku ir turbūt kiekvienas gintų savo chalato baltumą.
Bet Gediminas Rimdeika, Vilniaus Sapiegos ligoninės direktorius, tokiai diskusijai man pasirodė tinkamiausias. Jau vien ką reiškia jo vadovaujama ligoninė su savo specialiu kontingentu. Kažkoks ne itin aiškus tarybinių spec. Ligoninių analogas?..
- Pradėkime, mielas daktare, nuo pavadinimų. Sveikatos apsaugos mministerija... Sveikatos apsaugos sistema...
- Žinoma, tas rusiškas terminas „zdravoochranenije“ negalėjo būti tiesiogiai perkeltas į lietuvių kalbą. Vaikas ne tuo vardu vadinamas.
- Bet man kliūva ne pavadinimas, o tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir visa jos sistema visiškai nesirūpina arba beveik nesirūpina būtent sveikatos APSAUGA. Į medikų rankas žmogus patenka tik kai sveikatos, kurios niekas nesaugojo, jau nebėra.
- Niekur pasaulyje žmonės nėra patenkinti sveikatos sistema. O jeigu prie viso to pridursime, kad mūsų sveikatos sistemai skiriamų pinigų procentas yra 5-10 kartų mažesnis nei daugelio Europos šalių?.. Ir dar vienas labai svarbus akcentas - mes negalime leisti žmogui užmiršti, kad pirmiausiai už savo sveikatą atsako jis pats. Kiek priklauso nuo mediko žmogaus sveikata? Vieni sako - 10 procentų, kiti sako - 15, 20.
Atsimenate, tarybiniais laikais dažnai buvo vykdomi profilaktiniai sveikatos tikrinimai - vos ne per prievartą žmones vesdavo, tikrindavo. Yra ir dabar tų programų, sudarančių galimybę tikrintis nemokamai. Bet nėra reikalo vaikų darželio sąlygų sudaryti suaugusiam žmogui ir vedžioti jį už rankos. Jis turi suprasti, kad už savo sveikatą atsako pirmiausia pats.
- Bet ne kiekvienas žinome, ką turime daryti ir ko nedaryti, kad gyventume sveiki. Kas mums turi šitą paaiškinti? Politikai? Netikime politikais. O medikais dar tikime. Tik jūs, deja, suinteresuoti turėti daugiau ligonių... Kaip mokyklos mokinių. Nuo moksleivių krepšelių priklauso mokyklos kapšas.
- Dabar jau aš privalau sutikti.
- O juk yra šalių, kuriose daugiau uždirba tas šeimos gydytojas, į kurį kreipiasi mažiau sergančiųjų. Štai toks gydytojas visada bus suinteresuotas būtent sveikatos APSAUGA. Jis vaikščios po butus ir namus, mokys ir skatins žmones sveikai gyventi. Tuo tarpu mūsų gydytojas suinteresuotas, kad žmogus sirgtų... Ar tai yra moralu?
- O čia jau jūs ne visai teisus. Taip, yra „krepšelis“ kaip ir mokykloje: už kiekvieną ligonį, prirašytą jo apylinkėje, gydytojui yra mokama. Bet jis visiškai nesuinteresuotas, kad jam priskirtos apylinkės žmogus sirgtų. Jeigu jis gerai dirba, vadinasi, iš jo apylinkės į stacionarą guldoma mažiau ligonių. O už tai jis jau yra skatinamas.
- Jūs taip gražiai vykdote sveikatos apsaugos sistemos „apsaugą“ nuo mano klausimų, kad aš būsiu priverstas imti jautį už ragų... Mielas daktare, taigi jūs pats gydytojo praktiką pradėjote nuo to, prie ko aš jus vis suku - nuo pačios tikriausios sveikatos ap-sau-gos! Nuo gydomosios kūno kultūros parko Druskininkuose. Buvote legendinio Karolio Dineikos, mūsų kūno kultūros ir sveikos gyvensenos tėvo, bendražygis. O dabar tarsi į šalį pastumiate visa tai. O juk tai, ką propagavo ir Vydūnas, ir Dineika, ir jūs pats jaunystėje, kainuoja nepalyginamai mažiau nei mūsų nemokamas gydymas. Galbūt tuomet pakaktų ir tų penkis ar dešimt kartų mažesnių nei Europoje procentų, kuriuos mūsų sveikatai skiria valstybė?..
- Žinoma, užbėgti ligai už akių yra daug paprasčiau negu kariauti su ja. Ir žymiai pigiau. Bet aš dar kartą sakau: nuo gydytojų tikrai priklauso nedaug. Tai yra darbas, kurį reikia dirbti su visuomene. Ir prašyti, o gal net reikalauti žmogaus asmeninės atsakomybės už savo sveikatą.
- Jūs daktare, neįveikiama tvirtovė. Todėl man teks eiti prie skausmingesnių dalykų. Jūsų vadovaujama Sapiegos ligoninė irgi turi tam tikro amoralumo aspekto. Esate šiek tiek modifikuotas buvusios spec. ligoninės analogas. Pas jus gydosi specialūs žmonės - tam tikras kontingentas. Vieni buvo prie Sausio 13-osios barikadų ir nukentėjo, antri kariavo Afganistane, treti - II pasauliniame kare, ketvirti buvę tremtiniai, politiniais kaliniai... O tie, kas, tarkime irgi buvo prie tų pačių barikadų ir net toje pačioje jų pusėje, bet nenukentėjo?.. Ir todėl gydosi ten, kur visi?.. Prasideda matavimaisi nuopelnais, pavydas, intrigos, neapykanta vienų kitiems. Kitaip tariant, jūs kiršinate visuomenę...
- Tai, aišku, yra reliktas. Susipainiojimas tarp socialinių garantijų ir privilegijų. Mes gi dar puikiai atsimenam tas tarybines privilegijas: „prie juodosios jūros juodoje volgoje valgau juoduosius ikrus...“ Tai privilegija. O socialinės garantijos yra visai kita sfera. Jas šie žmonės privalo turėti. Bet aš iš tiesų nežinau jokio specifinio susirgimo, kuriuo sirgtų Sausio 13-osios dalyvis ar politinis kalinys. Politinių ligų nėra. O ligos pasaulyje yra vienodos.
Štai aš tik ką grįžau iš Japonijos. Viena užduočių, kurios mūsų delegacijai buvo iškeltos, buvo dar kartą „pasimatuoti“: kuo skiriasi „hibakušų“ (nukentėjusiųjų nuo atominių bombų, numestų ant Hirosimos ir Nagasakio, - red. past.) ir mūsų „černobyliečių“ priežiūra, diagnostika, gydymas. O kur daugiau pasitikrinsi - pasaulis šios ligos praktikos, ačiū Dievui, turi labai mažai. Ir dar kartą įsitikinome, kad viskas kaip ir pas mus. Visi mes sergam tom pačiom ligom. Tie, kurie tada, prieš 63 metus, susirgo spinduline liga, išgyveno tik tam tikrą valandų, savaičių ar mėnesių skaičių.
Prieš keletą metų dalyvauti Japonijos tragedijos metinėse buvome nusivežę vieną mūsų „černobylietį“, kad pasinaudotume proga ir japonai atliktų jam tyrimus. Keturias dienas tyrė. Paaiškėjo, kad mūsų tyrimų rezultatai visiškai nesiskiria nuo jų. Penkių japonų medikų komanda
buvo atvažiavusi ir pas mus į Lietuvą. Buvome atrinkę pačius sudėtingiausius atvejus. Ir vėl diagnozės ir gydymas visiškai sutapo. Tai mums yra nepaprastai svarbu, nes tarp mūsų patyrimo yra didžiulis skirtumas.
Bet svarbiausia turbūt ne tai. Mus, lietuvius, ten mato svečių tribūnose, mes ten gerbiami, o šiais metais mūsų ministerijos sekretorė net pirmininkavo vienoje konferencijoje. Mus jau pažįsta, sveikinasi gatvėje, mums šypsosi, su didžiule pagarba linkčioja ir sako: „Rituania“ („L“ raidės jie kažkaip neištaria...). Iš ten mes parvežame jenų mūsų Sapiegos ligoninei. Japonai jau žino apie ją, jos „černobyliečius“. Tai kas, kad tų jenų jie surenka vos keliolika ar keliasdešimt tūkstančių. Čia svarbiau faktas, o ne suma.
- Ar per bombardavimo metines Hirosimoje ir Nagasakyje, kur jums tenka dalyvauti, būna ir amerikiečių delegacija?
- Kiek kartų dalyvavau, Jungtinių Amerikos Valstijų delegacijos buvo visada.
- Ir paprasti japonai neprotestuoja, nenušvilpia amerikiečių?
- Ką jūs. Ten renkasi pasaulinio taikos judėjimo dalyviai, medicinos atstovai, karo veteranai iš vienos pusės ir iš kitos. Jų karas seniai baigėsi. Į tokius dalykus Japonijoje žiūrima gerokai kitaip.
Beje, Amerikoje - taip pat. Turėjau progos Čikagoje apžiūrėti karo ligoninę. Nuveda mane į dvivietę palatą, o joje - baltasis ir juodaodis. Abu Vietnamo karo dalyviai. Juodaodis buvo kariavęs už Ameriką, o baltasis - vietnamiečių pusėje. O aš - lietuvis. Žiūriu į juos abu, į mane atlydėjusį ligoninės vadovą ir nieko nesuprantu. Paskui mano kolega paaiškino. Jų karas, sako, seniai baigėsi. Kartu su apkasais. O čia tų apkasų nėra. Dar daugiau. Ir vienas gauna Amerikos pensiją, ir kitas. Galite įsivaizduoti tokį dalyką?
- Galiu. Bet ne Lietuvoje. Beje, o pas jus, Sapiegos ligoninėje, karas jau baigėsi?.. Ar vis dar apkasai? Juk ten kontingentai ir iš Sausio 13-osios, ir iš gegužės 9-osios...
- Visko būna. Kaip ir Lietuvoje. Ačiū Dievui, pas mus rečiau.
Atsisveikinu su daktaru. Einu namo ir galvoju: kodėl beveik visi medikai nori, kad žmogus gydytųsi, o ne sveikai, na bent jau sveikiau gyventų?.. Bet juk nuo to priklauso ir ligoninių krepšeliai, ir gydytojų vokeliai... O paskui į galvą atėjo kitas klausimas: o kodėl mums patiems labiau rūpi mūsų liga nei mūsų sveikata? Negi mes nesuvokiame, kad nuo to priklauso mūsų piniginė? Pasirodo, nesuprantam.
Ferdinandas Kauzonas
