Antrą gyvenimo demokratijoje šansą po 1945 m. gavo tik vakarinė Vokietijos dalis. Laisvuose rinkimuose išrinktų federacinių žemių parlamentų antstovai iš amerikiečių, britų ir prancūzų valdomų okupacinių zonų 1948–1949 m. Parlamentinėje Taryboje Bonoje parengė Konstituciją, kurioje buvo padarytos sistemingos išvados iš 1919 m. Imperijos konstitucijos sudarymo klaidų ir Veimaro Respublikos žlugimo. Tai buvo Pagrindinis Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymas. Antroji Vokietijos demokratija turėjo tapti veikiančia parlamentine demokratija su stipriu Federaliniu kancleriu, kurį galima nuversti tik „konstruktyviu balsavimu dėl nepasitikėjimo“, t. y. išrinkus jo įpėdinį, ir su Federaliniu prezidentu, turinčiu menkus įgaliojimus. Skirtingai nei Veimare, nebuvo numatyta konkuruojanti įstatymų leidyba su tautos pagalba. Pagrindinis įstatymas apdairiai paskelbė kovą atviroms antidemokratinėms jėgoms, kurioms gresia pagrindinių teisių netekimas ir antikonstitucinių partijų uždraudimas Federalinio Konstitucinio teismo sprendimu. Valstybingumo pagrindai buvo įtvirtinti taip, kad jų negalėtų pakeisti netgi daugumos valia, galinti keisti Konstituciją. Taigi, „legalus“ demokratijos nuvertimas, kaip tai įvyko 1933 m., tapo neįmanomas.

kai Vakarų Vokietija bandė įsisavinti „antitotalitarinę“ pamoką iš netolimos savo šalies praeities, Rytų Vokietija (sovietinė okupacinė zona, o vėliau VDR) turėjo tenkintis antifašistinėmis išvadomis. Šios turėjo padėti įteisinti partinę marksistinio-leninistinio pavyzdžio diktatūrą. Atotrūkis nuo nacionalsocialistinio valdymo pagrindų turėjo įvykti visų pirma klasių politikos keliu, nusavinant stambiųjų žemvaldžių ir pramonininkų turtą. Buvę nacionalsocializmo „pakeleiviai“ galėjo pasirodyti iš gerosios pusės „kuriant socializmą“. Ir VDR pasibaigus denacifikacijai aukštuose postuose įsikūrė ankstesni „partiniai NSDAP draugai“. Visgi jų buvo mažiau ir jų atvejai ne tokie sensacingi kaip Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Vargu, ar žvelgiant į Vokietijos praeitį būtų galima kalbėti apie Federacinės Respublikos sėkmės istoriją, jei ne ekonomikos stebuklas, vykęs šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose – ilgiausias XX amžiaus ekonomikos klestėjimo laikotarpis. Aukšta konjunktūra garantavo pirmojo federalinio ūkio ministro Liudviko Erhardo realizuotos socialinės rinkos ekonomikos sėkmę, o tuo pačiu pripažinimą. Jos dėka sparčiai buvo integruoti beveik 8 mln. tremtinių iš ankstesnių rytinių Vokietijos imperijos teritorijų, Sudetų krašto ir kitų Vidurio Rytų ir Pietų Europos dalių. Ji suvaidino lemiamą vaidmenį, gludinant klasių ir tikėjimų priešiškumus, ribojant radikalių partijų patrauklumą ir didžiosioms demokratinėms partijoms, pirmiausia Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) ir Krikščionių socialinei sąjungai (CSU), o taip pat ir Socialdemokratų partijai (SPD), tampant didelėmis liaudies partijomis. Tiesa, buvo ir kita klestėjimo medalio pusė – politinė ir moralinė – daugeliui Federacinės Respublikos piliečių suteikusi galimybę, neužduoti sau įkyraus klausimo apie kiekvieno jų vaidmenį 1933-1945 m. ir neleisti kitiems užduoti tokių klausimų. Filosofas Hermanas Liubė tokį požiūrį į netolimą praeitį pavadino „komunikatyviu nutylėjimu“ ir įvertino jį kaip būtinybę Vakarų Vokietijos demokratijos stabilizavimui.

tuščia pliurpalynė. su savim susipykusio proto projekcija ieškant priešų už savęs ribų. Čyvas nebūtų Čyvas, jei net šią pliurpalynę nenukreiptų prieš Prezidentę.

Vietoje Kubiliaus konservai iskels Viliu Navicka. Juk jie draugeliai.

Na, Kubilas tikrai dabar jau kabinsis uz kiekvieno ministerio, nors ju yra 14, o ne dvylika, tad kritimui reikia vienu daugiau (matyt autorius technine klaida ivele, bet esmes nekeicia) - manevrui nebedaug erdves. Su prezidenturos arsumu ir kabineto kokybe ilgai netruks dar trys nulekti (vien Kazlauskas su Vilkaiciu ko verti). Ir kozna karta Kubilas bus vis sukalbamesnis prezidenturai, kurios itaka tik dides.