Pirmą kartą prabilo pedofilija kaltinamas kunigas: „Net neatkreipiau dėmesio, kad ji neapsirengusi“

@)Bronius. Religijų yra daug ir visos jos turi savo bažnyčias,o kiek yra Dievų? Gal jau religinės bažnyčios ir atskirus Dievus susikūrė? Tai kas gi sukūrė tą pasaulį,pilną žiaurumo.

@Tai kas yra Dievas? Dievas sukūrė pasaulį, kuris buvo tobulas ir geras. Blogis pats savaime neturi dvasinės substancijos – jis nėra daiktas ar būtybė, kurią kas nors būtų „sukūręs“. Blogis yra gėrio trūkumas, lygiai kaip tamsa yra tik šviesos nebuvimas, o liga – sveikatos trūkumas.Pasaulis tapo pilnas žiaurumo todėl, kad kūriniai (pirmiausia angelai, o po to ir žmonės) panaudojo savo laisvą valią tam, kad nusisuktų nuo šviesos Šaltinio. Kai žmogus pasirenka išdidumą, egoizmą ir pyktį, jis pats įsileidžia dvasinę tamsą į fizinį pasaulį. Žiaurumas yra ne Dievo kūrinys, o sužeistos, puolusios žmogaus valios vaisius.

@)Bronius. Broniau,ar žinojai,kad angelai yra pabaisos.

@Tai va,žinok,kad Dievas nėra geras. Tu taip sakai. Ne aš. Tada tavo ištarti žodžiai apie meilę savo artimui žmogui nėra tikri.

@Tai kas yra Dievas? Dievas yra tik vienas. Religijų ir bažnyčių gausa rodo ne tai, kad yra daug Dievų, o tai, kad puolęs žmogus savo ribotu žemišku protu bando apčiuopti tą patį vieną Kūrėją, todėl pasiklysta savo pačio įsivaizdavimuose ir skirtinguose vaizdiniuose. Kaip mokė Šventieji Tėvai, ypač Šv. Augustinas, kiekviena siela iš prigimties turi dvasinį alkį ieškoti amžinybės, tačiau po pradinio nuopolio žmogaus protas aptemo. Žmogiškosios religijos yra paties žmogaus pastangos ir klaidžiojimai bandant pasiekti nematomą Dievą, o krikščionybė, kaip pabrėždavo Bažnyčios Tėvai, yra Paties Vieno Dievo nužengimas ir asmeninis apsireiškimas žmonijai per Jėzų Kristų.

@)Bronius. Jei tas Dievas kūrė kažką,tai sukūrė visą gėrį ir blogį. Tai nustokite Dievo pasakorių pasakas pasakoti.

@)Bronius. Kitos religijos turi savo Jėzų,deja.

@)Bronius. broneli, kalbam ne apie Dievą. Kalbam apie pedofiliją ir apie jų nuskriaustus vargšus vaikus.

@)Bronius. Va tokiems, kaip tu atrodo, kad vaikai gyvena iš šventosios dvasios!

@Kunigui Jei tu teigi, kad aš lygtais iš Šventosios Dvasios gyvenu, tai kaip tada tu gali paaiškinti tą žmogaus būseną, kai jis sako savo sutuoktiniui, vaikui ar tėvams: „aš tave/jus myliu“? Iš kur tas jausmas pas žmogų, jei jis atmeta tai, kas yra nematoma akimis? Ką jau kalbėti apie gailestingumą, atjautą arba bent kapeikos davimą elgetaujančiam žmogui prie bažnyčios?Materialiniai dalykai yra svarbūs, bet svarbiau yra tai, į kokią vietą ką pastatai. Kaip mokė Šventieji Tėvai, ypač Šv. Augustinas, dvasiniame gyvenime privalo egzistuoti teisinga meilės tvarka. Jei žmogus materialumą pastato į pirmą vietą, o dvasinius dalykus nustumia į šalį, įvyksta dvasinė stabmeldystė – tuomet širdyje esantis žodis „meilė“ tampa negyvas. Šv. Jonas Auksaburnis pabrėždavo, kad žmogiški jausmai be Kristaus yra tarsi kūnas be sielos – juose nebėra dvasinio alsavimo, todėl tokia meilė greitai virsta savanaudiškumu ir reikalavimais.

@Kunigui Vaiko laukimas ir gimimas iš esmės yra paremtas būtent šiuo dvasiniu principu – tikrosios meilės paieška ir Dievo bei Viešpaties Jėzaus Kristaus valios vykdymu, o ne vien biologiniais ar finansiniais aspektais. Žinoma, kad vaikas fiziniame pasaulyje turi materialius poreikius, tačiau jei jo atėjimą nustumiame tik iki piniginių skaičiavimų ir patogumo, elgiamės iš grynai materialistinių užgaidų, paversdami gyvybę vartotojišku projektu. Tikrasis dvasinis žmogaus augimas vyksta tada, kai jis sugeba pakilti virš šių žemiškų baimių vardan švento meilės pamokoje gimstančio stebuklo.

@)Bronius. Bet jeigu jis pradėtas prievartos metu?