Galime pasiguosti, kad finansinio išprusimo trūksta ne tik Lietuvoje. Štai mūsų broliai estai neseniai atliko tyrimą ir paaiškėjo, kad net 40 proc. tyrimo dalyvių nesugebėjo apskaičiuoti indėlių metinių palūkanų.
Galima suprasti gyventojus, kai jie, apimti streso dėl tariamai įvykusios nelaimės, skuba pagelbėti artimiesiems ir taip nukenčia nuo vadinamųjų telefoninių sukčių, tačiau sunku suvokti, kad gyventojai sukčiams padiktuoja savo prisijungimo prie bankų paslaugų internetu sistemos duomenis. Juk tuos gyventojus jau turėtume laikyti nors šiek tiek finansiškai išprususiais – tikrai ne kiekvienas naudojasi elektroninės bankininkystės paslaugomis. Deja, vien tik SEB banko patiklūs klientai pernai sukčiams savo noru atidavė beveik 428 tūkst. Lt. Beje, sukčiai nusitaikė į moteris – jos sudarė net 94 proc. apgautųjų.
Be kita ko, sukčiai ne tik švarina debetinių ar kreditinių kortelių sąskaitas, bet dar ir suspėja nukentėjusiųjų vardu paimti greituosius kreditus, apie kuriuos apgautieji sužino tik tada, kai ateina laikas paskolas grąžinti ir pradeda greitai augti itin didelės palūkanos.
Yra kelios tokio patiklumo priežastys. Absoliutus žioplumas, nuo kurio nėra vaistų, nebent hipnozė, o kita priežastis – gobšumas, nes tokius žmones sukčiams nesunku suvilioti pažadant didelį atlygį. Sveiku protu sunku įsivaizduoti, kad žmogus sukčiams padiktuoja visus kortelėje įrašytus kodus.
Absoliuti dauguma žmonių, susidūrusių su sukčiais, yra fiziniai asmenys, tačiau būna ir kitokių atvejų. Štai Ukmergės švietimo centras prarado beveik 41 tūkst. Lt. Kaip tai atsitiko? Net 33 metų buhalterės stažą turinti moteris Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos tyrėjais apsimetusiems sukčiams telefonu patikėjo ne tik savo asmeninius, bet ir darbovietės elektroninės bankininkystės duomenis. Akivaizdu, bet neįtikėtina – moteris tarsi užburta sukčiams padiktavo net keliolika 10 skaitmenų TAN kodų. Labai nekaltinkime buhalterės, juk pernai savo elektroninės bankininkystės kodus sukčiams telefonu padiktavo ir Seimo narė M.A.Pavilionienė – ji prarado 21 tūkst. Lt. Todėl net neverta šaipytis iš senučių, kurias apšvarina socialinėmis darbuotojomis prisistačiusios aferistės.
Patiklumas, žioplumas, atsakomybės stoka.
Tačiau kaip paaiškinti, kai protingas aukštąjį išsilavinimą turintis jaunas žmogus, per mėnesį uždirbantis 3 000 Lt, iš banko paima 300 000 Lt paskolą butui pirkti? Kokie paslaptingi procesai vyksta jo galvoje? Arba kitas jaunas žmogus ima paskolą naujam automobiliui pirkti. Kam jam reikalingas naujas automobilis? Nuvykti į darbą ir iš jo sugrįžti, savaitgaliais nulėkti su draugais prie ežerų ar prie jūros. Taigi taip naudojamas automobilis naujų pajamų nesukurs. Maža to, dėl jo bus nenumatytų išlaidų, juk bankas pareikalaus automobilį apdrausti nuo vagysčių ir nelaimių.
Ar tokiems tikslams paskolas imantys žmonės pagalvoja, kad gali netikėtai prarasti darbą? Nepagalvoja, nes jie dar nebuvo jo praradę ir nežino, kad tokie dalykai beveik visada įvyksta netikėtai.
Jie dar tiki bankininkų patarimais, kad saugiai gali jaustis banko sąskaitoje turėdamas pusės metų atlyginimo dydžio sumą. Kiti ir tiek neturi, nes naiviai mano, kad tokios atsargos yra tikra kvailystė, pinigų užšaldymas. O ką jau kalbėti apie tolimą ateitį – investavimą būsimai senatvei. Neverta, juk senatve pasirūpins negalinti bankrutuoti „Sodra“. Juk tik kvailiai nesiskolina, o taupo ir investuoja. Tokie žmonės nuoširdžiai galvoja, kad reikia gyventi dabartimi, o ateitis ateis pati. Todėl jeigu už gerą darbą tokiems padidina atlyginimą, tai jie netaupo, bet svarsto, kaip greičiau tuos pinigus išleisti.
Šie žmonės niekada nepagalvos, kad ne tik jiems finansinio mąstymo reikia mokytis visą gyvenimą, bet ir savo vaikus reikia mokyti nuo jaunų dienų. Nuo ko pradėti? Kad ir nuo savo asmeninio biudžeto sudarymo pagal Anthony’o Robbinso formul3: 10+10+10+70. Jeigu vaikas kažkaip gavo 100 Lt, tai pamokykite jį 10 proc. sumos skirti pagalbai kitiems, 10 proc. palikti savo finansiniam saugumui – iš pradžių taupyti, o paskui didesnę sumą investuoti, dar 10 proc. palikti galimiems nelaimingiems atsitikimams ir tik likusią 70 proc. sumą skirti protingoms išlaidoms.
