Paramediko nužudymu kaltinamai Gaigalaitei – teismo kirtis

@)Bronius tegul atgailauja už grotų. Nuolaidžiavimas pavojingam asmeniui irgi nuodėmė.

@Na jau ne, Atleidimas yra išskirtinai paties nukentėjusiojo vidinis darbas, niekaip nesusijęs su nusikaltėlio elgesiu. Atleisti – tai nereiškia pateisinti nusikaltimą. Tai reiškia paties nukentėjusiojo sprendimą savo širdyje atsisakyti nešioti sunkų akmenį, išsivaduoti iš neapykantos gniaužtų ir sunaikinti troškimą keršyti bei atmokėti blogiu už blogį. Atleidimas išlaisvina patį nukentėjusįjį, o ne nuima atsakomybę nuo skriaudiko

@)Bronius. Tai kad nukentėjusysis miręs ir jis jau negali atkeisti ar pykti.Kokius vėjus čia rašai

@Ri Aš kalbu apie gyvus žmones, o ne apie mirusius. Tad kokius čia tu vėjus supranti? Bet nieko keisto, nes šis pasaulis ką nors tinkamai sugeba suprasti neiškraipant esmės. Turbūt ne, nes šis pasaulis pats iš savęs iškraipytas.

@Ri Šis pasaulis padarė didžiulę klaidą: jis įtikėjo, kad atgaila reikalinga tik tiems, kurie sėdi teisiamųjų suole ar už grotų. Didžioji dauguma žmonių vaikšto iškėlę galvas, laikydami save „normaliais“, „teisingais“ ir „sveikais“. Jie baisisi kitų nusikaltimais, reikalauja kraujo ir bausmių, tačiau visiškai nemato, kad jų pačių širdys yra apnuodytos.Tiesa yra ta, kad gyvųjų likusių žmonių atgaila yra tokia pat būtina, kaip ir nusikaltėlių. Tad kas jų laukia pačiu, po kiniškos mirties? Štai kur klausimas, kuri turi atsakyti kiekvienas iš mūsų NUSIDĖJĖLIŲ.

@Ri Va čia geras tavo pastebėjimas, kas liečia mirusiųjų atleidimą. Čia reikia suprasti taip. Tu, būdamas materialus žmogus, turi laikiną kūną, kurį vieną kartą turėsi palikti. Kaip manai, ar siela taip pat mirtinga, ar lieka amžiams gyva ir gyvenanti jau kitame pasaulyje? Pas mus, kaip yra parašyta, pas Dievą visi gyvi. Tad, reiškiasi, tas žmogus, kuris čia mirė, tenais yra gyvas. Tad, jei jis tenais gyvas, iš to atsiranda kitas klausimas. O kodėl mirusysis negali atleisti? Gali jis atleisti, nes jei jis pas Kūrėją, tai jis automatiškai pats iš savęs jau tam žmogui atleido, nes jei neatleistų, tai kaip jis patektų į rojų?

@)Bronius. O jei ji pragare, kaip didžioji dauguma gerų (normalių) žmonių, tai kam jam išvis reikia atleisti, nes tokie žmonės dega savo aistrose, kurių patenkinti jau negali.O mes dar manome, kad tie žmonės, kurie nužudomi, kaip tas paramedikas ar kaip per tą avariją Vilniuje, kur žuvo du žmonės, mes iškart juos laikome gerais žmonėmis, kurie neva nusipelno dangaus. Mes naiviai mąstome šiuo atveju, nes mirtis žmogaus gyvenime niekada nėra atsitiktinumas. Ji visados ateina laiku, kaip šveicariškas laikrodis tiksi: tik-tak, tik-tak. Laikas visagalis. Žinoma, po Kūrėjo

@Na jau ne, Nuodėmingas šio pasaulio žmogus yra linkęs į veidmainystę: jis klaidingai mano, kad jei nusikaltėlis teismo salėje ištaria žodį „atgailauju“, jam automatiškai turi būti sušvelninta bausmė. Tai yra iliuzija. Žodinis prisipažinimas teisme dažniausiai tėra savo padaryto darbo įvardijimas, o ne realios vidinės transformacijos pradžia.Dvasiniai pavyzdžiai aiškiai rodo, kad tikroji atgaila nekeičia žemiškųjų pasekmių.

@Na jau ne, Gerasis plėšikas ant kryžiaus: Jis pripažino savo nusikaltimus ir garsiai pasakė, kad bausmę gavo pelnytai. Nors Kristus jam pažadėjo rojų, plėšikas nebuvo stebuklingai nukeltas nuo kryžiaus – jis kentėjo fizinius kankinimus ir mirė iki galo, atlikdamas savo žemiškąją bausmę.Judas Iskarijotas: Jis taip pat teisiškai ir faktiškai pripažino savo kaltę, sušukdamas: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują!“. Tačiau tai nebuvo atgaila – tai buvo dvasinė neviltis, nuvedusi jį į savižudybę.Apaštalas Petras: Triskart išsigynęs Kristaus, jis gavo visišką dvasinį atleidimą, tačiau jo atgaila truko visą likusį gyvenimą. Jis nenaudojo atleidimo kaip privilegijos, o nešė savo dvasinę transformaciją iki pat kankinio mirties.

@Na jau ne, Išvada. Šio pasaulio supratimas apie atgailą yra paviršutiniškas ir manipuliacinis. Tikra atgaila reikalauja pilno bausmės priėmimo ir viso gyvenimo vidinio keitimosi už grotų, o ne gražių kalbų siekiant sušvelninti teismo nuosprendį

@)Bronius. Pasakyk nemeluodamas (melas nuodėmė), pridėjęa ranką prie širdies, - ar tu tikras Bronius, ar sukurtas DI ?

@Įdomiai rašai Kaip patogu: pasaulis, kuris pats yra melo ir paleistuvystės pasaulis, reikalauja iš kito žmogaus pasakyti tiesą apie tai, kas randasi jo galvoje minčių pavidalu. Net ir fariziejai klausė Kristaus: „Iš kur jis tai žino, juk mes pažįstame jo tėvus.“ Jie reikalavo atsakyti, kokia valdžia jis tai daro.Tad ir aš tau atsakysiu, kas randasi mano galvoje, jei tu pirmiausia man teisingai ir nemeluodamas atsakysi į vieną klausimą. O iš kur žmogus žino, kad jis yra – iš dangaus tai ar iš žmonių?Jei pasakysi, kad iš žmonių, vadinasi, tavo paties mintys tėra šio materialaus pasaulio kopija ir tu pats nežinai, ar esi. O jei pasakysi, kad iš dangaus – kodėl tuomet reikalauji žemiškų įrodymų iš to, kas sukurta Kūrėjo?Kad spėtum su šiuo vartotojišku pasauliu, kuris labiau mėgsta ėsti, nei analizuoti ir gilintis į esmę, reikia žvelgti daug giliau. Šis pasaulis ant tiek aptingo, kad jau nebemoka išdėstyti savo minčių tyliąja prasme. Tačiau tiesa lieka viena: žmogaus mintis apie gyvenimą niekada nėra DI nuosavybė.