Pandemijos įtaka šokiruoja: kas trečias moksleivis turi psichologinių bėdų, o dusulio priepuoliai, skausmai – tik dalelė jų

Psichologai (aišku ne visi)tapo bėdžiais ir neigiamos informacijos nešėjais...reikia naujo požiūrio ir kompetencijos šio laikmečio vaikus suprasti ir jiems padėti. GAILA, kad tokių mažai...Ačiū už straipsnį - darbo įdėta daug, bet paskaičius ...kilo tokia mintis. Esu edukologijos magistrė , domiuosi psichologijos mokslo pasiekimais. Linkiu straipsnio autoriui nepasiduoti "specialistų"dejonėms, o ieškoti ir rasti efektyvią pagalbą šio laikmečio vaikams .

Šiugždiniene tabo klibančios kėdės neišgelbės užsakomieji straipsniai...

O kas atliko tyrimą? Iš kur tokie duomenys? Ar iš piršto laužti?

Nupirkit šunį galės rūpintis, vedžioti...

Kad turi psichologinių bėdų turės jų visada...nuotolinis ar nenuotolinis bus mokymas...tiesiog toks jau gimęs.

Visiška nesąmonė, parašyta žmogaus, kuris arba neturi vaikų, arba jie jau suaugę...
Nuotolinis mokymas nei sutrukdė jiems bendrauti nei ką...po pamokų pilnas kiemas pakampiais besišlaistančių paauglių. Todėl nereikia sakyti kad jie nebendrauja.
Beje, rašytojo norėtusi paklausti: kada paskutinį kartą buvote mokykloje?
Ar žinote koks ten tvyro triukšmas? Triukšmas beje, taip pat labai kenkia psichinei sveikatai ir efektyviam mokymuisi...tačiau dėl to taip nepergyvenate...
Teigiate, kad jei nenorima grįžti į mokyklą jau prasidėjo apatija. Sakyčiau tiesiog iki šiol neturėta galimybės palyginti nuotolinio ir kontaktinio mokymosi...Ir kas jei ne jokia apatija prasidėjo, o tiesiog patiko? Juk mes visi skirtingi ir nereikia čia visų prie vieno kurpaliaus tempti...

Pakeiskim žodį moksleivis į mokytojas, ir viskas tiks 100 procentų: depresija, miego ir judėjimo trūkumas, apatija, perdegimas... Niekam pastarųjų negaila, nieks jų problemų spręst nesirengia. Keista tai, kad per karantiną turėjo pagerėti rėvų ir vaikų santykiai, o tai juk įtakoja gerą pastarųjų psichologinę būklę? O gal atvirkščiai?

Pakeiskim moksleivis į mokytojas, ir 100 procentų viskas tiks pastariesiems: apatija, depresija, perdegimo sindromas, valgymo sutrikimai, miego trūkumas, fizinio aktyvumo stoka. Deja apie tai nieks netrimituoja... Dar vienas dalykas kelia nerimą: vaikų bendravimas su tėvais per karantiną pagerėjo, pailgėjo, padaugėjo dėmesio vienas kitam. Gal tai irgi problema??

Ko jūs norite, kokių tikitės sprendimų iš tu žmonių kurie neturi vaikų, o kurios ir turi joms svarbiau karjera.