Valstybės prezidentas, vyriausybinė koalicija, parlamentinių partijų programos ir žinomi politikai deklaruoja kovos prieš skurdą ir socialinę atskirtį prioritetą. Nors šio prioriteto įgyvendinimui pagrindinis vaidmuo, kuris pasiteisino daugumoje pasaulio, taip pat ir ES valstybių, atitenka progresiniam gyventojų pajamų mokesčiui (PGPM), ši tema A.M. Brazausko viešpatavimo laikais buvo tabu. Tik dabar, premjerui G.Kirkilui dalinai pavykus išlįsti iš AMB šešėlio ir profesinėms sąjungoms spaudžiant Vyriausybę, PGPM įvedimas, bent Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Seimo frakcijai, tapo priimtinas.
Aktualumas ir sąlygos progresiniam mokesčiui
Įgyvendinti PGPM yra aktualu, kadangi Lietuvoje kaip absoliutus, taip ir sąlyginis skurdo lygis bei turto diferenciacija pastoviai auga. Žemiau absoliutaus skurdo ribos, t.y. 340 litų mėnesiui vienam asmeniui, 2006 metais egzistavo apie 18 proc. šalies gyventojų. Statistikoje pateikiami duomenys neatspindi realios skurdo situacijos, nes varguolių didžiausia išlaidų dalis tenka maistui ir elementariems buitiniams poreikiams, kurių kainos per metus išaugo daugiau nei 10 proc.
Vien tik minimalaus darbo užmokesčio kėlimas skurdo problemos išspręsti negali, jei minimalios pajamos dar apmokestinamos. Ekonominiu ir socialiniu požiūriu efektyvus problemos sprendimas gali būti prisilaikant daugumoje ES valstybių įgyvendinto principo: pragyvenimo minimumo neapmokestinti, mažas pajamas apmokestinti žemu tarifu, vidutines – vidutiniu, dideles pajamas – dideliu.
Visuotinis mokesčių mažinimas reiškia, kad nukenčia valstybės išlaidos, taip pat tarpe ir socialinei sferai. Sąlygos mažinti darbinių pajamų apmokestinimą Lietuvoje yra labai palankios, nes šalies ekonomika ir biudžeto pajamos auga labai sparčiai, o palyginti su kitomis ES narėmis darbas yra daugiau, o kapitalas mažiau apmokestinami.
Egoistų vieningas frontas prieš PGPM
Visose ES senbuvėse, o taip pat Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje įgyvendintas PGPM, tik Baltijos šalys bei Slovakija ir Rumunija vis dar prisilaiko sovietinio tipo proporcinio gyventojų pajamų mokesčio. LSDP frakcijos siūlymas taikyti 15 proc. mokesčio tarifą pajamoms iki 1000 litų, paliekant 27 proc. tarifą pajamoms virš 1000 litų, reiškia, kad, pavyzdžiui, gaunantieji 700 litų sutaupys 45,6 litus ([700-320]x0,12) mokesčio, o uždirbantys 1000 litų ir daugiau – 81,6 ([1000-320]x0,12) litų. Beje, liežuvis neapsiverčia tokio mokesčio mažinimo pavadinti socialiu, nes daug uždirbantys „pamaloninami“ daugiau nei vargšai, o be to yra labai primityvus, lyginant su pažangių ES šalių PGPM. Nepaisant to, jis sukelia mūsų valdžios daugumos atstovų pavydą, kad vargšai bus pamaloninti „net“ vos ne 46 litais, o daugiau uždirbantieji „tik“ jiems juokingais 81,6 litais.
Labai suprantama reakcija į šį apmokestinimo projektą, nes gerai uždirbantieji valdžios, parlamentinių partijų, stambaus kapitalo atstovai ir nuo jų priklausoma dauguma ekonomistų, tikėjosi dosnių biudžeto „dovanų“, įvedus 24 arba 20 proc. vieningą tarifą. Įgyvendinus 24 proc. tarifą, 700 litų pajamas gaunantieji būtų pamaloninti 11,4 Lt ([700-320]x0,03), o pavyzdžiui uždirbantieji 5.000 Lt – 140,4 litais ([5000-320]x0,03). Šiuo metu gaunančių 5.000 Lt ir didesnį atlyginimą šalyje yra 30.000 gyventojų, o netrūksta į mėnesį uždirbančiųjų ir po keliasdešimt tūkstančių litų.
Savaime suprantama, kad taip lengvai leisti nuplaukti pinigams turtingi politikai ir kiti asmenys neketina. Tenka pripažinti, kad tokie politikai ir kai kurie ekonomistai yra apdovanoti dideliu talentu ekonominei logikai prieštaraujančių argumentų „išradimams“ ir egoizmu, bet, deja, ir socialinio solidarumo trūkumu, nekalbant jau apie įsišaknijusią sovietinio tipo veidmainystę. Ekonomistų negalima jokiu būdu kaltinti, nes jie privalo tarnauti savo viršininkų interesams, o be to neužmiršti ir savo neblogų pajamų. Tokių „išradimų“ paletė labai marga: progresiniai mokesčiai (nors tokių pasaulyje, išskyrus Lietuvos politikų ir ekonomistų leksikoną, nėra, o yra tik vienintelis progresinis, t.y. gyventojų pajamų mokestis) pakenktų Lietuvos įvaizdžiui; lėtina pragyvenimo lygio augimą; geriau būtų didinti neapmokestinamą minimumą (tai vėl tipiška logikos ir kalbos mokėjimo stoka, nes 320 Lt yra ne minimumas, bet maksimumas); biudžetas netektų daug pajamų; pažeistų daugumos piliečių teisėtus lūkesčius; prilygtų mažas pajamas gaunančių žmonių apgavystei; pablogėtų mokesčių surinkimas; iškreiptų darbo rinką; skatintų specialistus rinktis valstybę su mažesniais mokesčiais ir t.t.
Tuo tarpu visiems sveiku protu mąstantiems yra akivaizdu, kad tikrovėje yra kardinaliai priešingai: Lietuvos tarptautinis įvaizdis pagerėtų, nes 90 proc. aukštą pragyvenimo lygį pasiekusių šalių egzistuoja PGPM; vidutinis pragyvenimo lygis kaip tik daugiausiai auga dėka PGPM; neapmokestinamas pajamas didinti būtų tikslinga, išvis neapmokestinant pragyvenimo minimumo, bet jų didinimas mažina mokesčius ir didelėms pajamoms, tuo pačiu skaudžiai atsiliepia biudžetui; galima pasirinkti net tokius tarifus, kad biudžeto pajamos didėtų; PGPM nepateisintų tik piliečių mažumos, t.y. turtingiausių gyventojų lūkesčius; siūlomas LSDP projektas tikrai prilygsta mažas pajamas gaunančių žmonių apgavystei ta prasme, kad sutaupyti 46 Lt mokesčių gali nekompensuoti infliacijos; mokesčių surinkimas nieko bendro neturi ar tai progresinis ar proporcinis mokestis; tariamas darbo rinkos iškreipimas yra išlaužtas iš piršto; specialistai orientuojasi daugiau į atlyginimus nei į mokesčius, o be to kitose šalyse dideliems specialistų atlyginimams taikomas atitinkamai aukštas mokesčio tarifas.
Žinant, kad vis tik mūsų valdžios atstovai, taip pat ir Seimo nariai, nepriklauso mažas pajamas gaunančių piliečių kategorijai, bei pažįstant jų savitarnos mentalitetą ir, kaip sovietiniais laikais, atitrūkimą nuo tautos („runkelių“), bei daugumos piliečių finansinį neraštingumą, galima prognozuoti, kad net toks socialiai orientuoto mokesčio pavadinimo neužsitarnavęs LSDP frakcijos projektas, negali tikėtis palaiminimo. Tačiau LSDP svarbiausias tikslas – pavaizduoti socialiai orientuotos politikos pastangas – bus pasiektas.
GPM reikšmė ekonomikai ir gyventojams
Nereikia būti matematiku ar ekonomistu, jog galėtum suvokti paprastą aritmetiką, kad dosniai dalinant biudžeto dovanas dideles pajamas gaunantiems, o trupinius – varguoliams, galima pasiekti tik du “tikslus“: suteikti didesnės pramogos galimybę turčiams ir didinti socialinę atskirtį. Taip pat nesunku suvokti, kad mažas pajamas turintieji didžiausią jų dalį skiria elementariems poreikiams tenkinti, tuo skatindami ekonomikos ir biudžeto pajamų augimą, tuo tarpu didesnių papildomų pajamų gavėjai jas investuoja į nekilnojamą turtą (ugdo ir taip jau aukštas jo kainas), arba išplukdo į užsienį, t.y. importinėms prekėms ir užsienio kelionėms. Pirmuoju atveju biudžetui atsiranda galimybė gerinti socialinės sferos padėtį, antruoju – priešingai.
Tipiškos demagogijos pavyzdys yra kai kurių Lietuvos politikų tvirtinimas, kad ES šalyse stengiamasi atsisakyti gyventojų pajamų mokesčio progresijos. Tuo tarpu, pavyzdžiui Vokietija, praeitais metais padidino PGPM tarifus nuo 15-42 iki 15-45 proc. Deja, ekonominis efektyvumas, finansinis raštingumas, politikos racionalumas, socialinis solidarumas, Europoje rytų kryptimi mažėja, o egoizmas, miesčioniškumas, sovietinio tipo veidmainystė, priešingai – didėja.
Norbertas Penkaitis, ekonomikos mokslų daktaras, Kirchzartenas (Vokietija), Socialdemokratų sąjungos (LSDS) narys
