Teatro scenoje sukūrė per šimtą vaidmenų, iš kurių svarbiausi: Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje“, rež. Jonas Kavaliauskas, 1956), Žonvalis (A. Jarry „Šeštasis aukštas“, rež. Stasys Čaikauskas, 1957), Teodoras (F. Lope de Vegos „Šuo ant šieno“, rež. Stasys Čaikauskas, 1958), Velas (T. Williamso „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, rež. Romualdas Juknevičius, 1962), Rakitinas (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, rež. Romualdas Juknevičius, 1962), Jonas, Meisteris (P. Cvirkos „Meisterio ir sūnų“ inscenizacija, rež. Kazimiera Kymantaitė, 1965, 1978), Kičkailas (N. Matusovskio „Amnestija“, rež. Algirdas Lapėnas, 1972), Oliveris (R. B. Sheridano „Intrigų mokykla“, rež. Algirdas Lapėnas, 1974), Dangelis (J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“ inscenizacija, rež. Henrikas Vancevičius, 1975), Oginskis (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“, rež. Henrikas Vancevičius, 1979), Vilis Klarkas (N. Simono „Šaunieji vyrukai“, rež. Olegas Kesminas, 1996), Chmelikas (O. Zahradniko „Solo laikrodžiui su gegute“, rež. Ramutis Rimeikis, 2001), Blažiejus Žemgirdas (J. Glinskio „Vieno tėvo vaikai“, rež. Gytis Padegimas, 2006).
Nuo 1965 metų aktorius deklamavo Lietuvos prozininkų Jono Avyžiaus, Petro Cvirkos, Vytauto Martinkaus, Vytauto Rimkevičiaus, Antano Vienuolio kūrinius. Nuo 1975-ųjų – režisavo radijo spektaklius.
Prieš šešiolika metų šmaikštusis teatro kritikas Egmontas Jansonas sakė: „Teatras – sunkus, visą aktoriaus psichofizinę nervų sistemą alinantis profesionalo darbas. Kuriuo, beje, ir patikrinamas tikrasis aktoriaus profesionalumas – priimti bet kurį režisieriaus jam skirtą vaidmenį ir maksimaliai jį įkūnyti scenoje. Tai štai – visai atsakingai tvirtinu, kad Algimantas Bružas yra aukštos prabos profesionalas. Vaidmenų daugybė. Skirtingų amžiumi, charakteriais, žanrais, apimtimi, aktoriaus gautos
„medžiagos“ (vaidmens) gilumu ir įvairiapusiškumu. Vaidintas Shakespeare’as ir vaikiški spektakliai, kurti pagrindiniai vaidmenys ir epizodai. Juose A. Bružas – visas. Su savo įtaigumu, savo humoru, subtilumu, inteligencija, jautria plona oda, kurios taip stinga dažnam sėkmingesniam kolegai. Su savo požiūriu į teatrą, meile jam. Atsidavimu...“
Algimantas Bružas priklausė tai aktorių kartai, kurios amžius scenoje niekada nebuvo skaičiuojamas. Šie aktoriai scenoje, kad ir ką bevaidintų, visada išlikdavo jauni, nes nešė savyje teatro užkeikimą. Algimantas Bružas buvo vienas iš teatro užkeiktųjų.
Asmeniškai Algimantą Bružą prisiminsiu kaip vieną iš kukliausių ir atidžiausių Nacionalinio dramos teatro aktorių. Teatre jį gerbė ir mylėjo visi. Jis buvo puikus istorinių šaltinių žinovas – ne veltui jam patiko ir archyvinis darbas.
Jau prieš kurį laiką pakalbinau aktorių apie teatrą. Jis atsakė: „Teatras man buvo ir yra vieta, kurioje daugybę metų savo personažų lūpomis kalbėjau meilės žodžius, pykau, filosofavau, juokavau, fantazavau, išdykavau... Kartais su personažais, kuriuos vaidindavau, sutikdavau, kartais ginčydavausi (ypač su neigiamais, kuriuose tekdavo ieškoti teigiamų savybių), bet svarbiausia ir brangiausia man tai, kad jų padedamas nugyvenau daugybę įdomių ir labai įvairių gyvenimų. Teko ir paprakaituoti, ir naktų nemiegoti sukant galvą, kaip prieinamais būdais paversti dramaturgų sugalvotus tipus gyvais žmonėmis, patraukliomis ir neschematiškomis asmenybėmis. Man labai svarbi atrodo ir teatro švietėjiškoji funkcija, todėl, nors tai ir pompastiškai skamba, jaučiausi ir jaučiuosi atliekantis savotišką misiją. Teatras – o kartu ir aš, jo dalelytė – ragina žmones pamąstyti apie praeitį, dabartį, apie mus valdančius žmogiškus jausmus bei aistras. Teatralai turi ir kitokį teatro apibrėžimą, ir į klausimą, kuo skiriasi teatras nuo pamišėlių namų, jie atsako: ‚Pamišėlių namuose yra vienas protingas – direktorius.“
***
Atsisveikinimas su Velionio palaikais vyks laidojimo namuose „Amžinybė“ (Dzūkų g. 101 a.) birželio 29 d., šeštadienį, 10–14 val.. Urna išnešama 14 val. Laidotuvės – Rokantiškių kapinėse, šeimos kape.
Daiva Šabasevičienė
