Nausėda: Lietuvai reikalingas kiekvienas, mokantis ją ginti

O nemokantys, seni, neįgalūs..... juos kur, iš karto į krematoriumo? Nuosėda kalba kaip fašistas.....

Šiandienos politinis žodynas:
• Plagiatas
• Apykojė
• Skeletai spintoje
• Vagis
• Melagis
• Kyšininkas
• Korupcija
• Karas
• Skandalas
• Įtarimai
• Veidmainystė
• Manipuliacija
• Šmeižtas
• Patyčios
• Kerštas
• Interesų konfliktas
• Cinizmas
• Propaganda
• Neapykanta
• Nepasitikėjimas
Apkalta
Skaitau šiuos žodžius viešoje erdvėje ir galvoju...
Jeigu tokia kalba kasdien maitinsime savo visuomenę, kas iš jos užaugs?

Karo psicho kliedesiai.

Kakadu, be tabu,
Stumti durnių patogu.

kas gali norėti ginti tokius valdžios kolounus kaip šitie.

pradėkim nuo dukteru

Lietuvai reikalingas kiekvienas: mokantis ginti Nausėdą ir mokantis vyti Nausėdą.

Pajuoka tapęs Lietuvos prezidentas neatsilieka. „Mūsų Bendrijos ateitį nulems Ukrainos pergalė”, pasakoja jis visai Europai Ukrainos atstatymo konferencijoje birželio pabaigoje Gdanske. Jam dar šių metų balandžio 9 dieną kalboje Ronaldo Reigano institute paprieštaravo NATO Generalinis sekretorius Markas Rutte, kuris teigė: „Tačiau, kita vertus, fronto linija vis dar juda ne ta kryptimi – labai lėtai, tačiau vis tiek ne ta kryptimi.“
Jeigu visomis tomis antraštėmis būtume tikėję paraidžiui, Putinas būtų miręs jau keliolika kartų, Ukrainos kariai jau žygiuotų pergalės parade Maskvoje. Bet koks netikėtumas – Rusijos prezidentas ir toliau dalyvauja tarptautiniuose susitikimuose, pasirašinėja dekretus, kalba viešai gerokai rišliau už daugelį Europos lyderių, Ukraina vis dar nelaimi, o teisingoji žiniasklaida ramia sąžine ruošia dar vieną straipsnį apie tai, kad šį kartą jau tikrai viskas.

Nuoširdžiai dėkoju profesoriui Vytautui Landsbergiui už atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiandien esame laisvi, džiaukimės tuo. Dėkoju Jo Ekselencijai Gitanui Nausėdai už kupiną širdies ir atjautos Lietuvos žmonėms. Dėkoju visiems, už gerą gyvenimą mūsų šaly. Duok Dieve sveikatos visiems, ir teapsaugo Aukščiausiasis Lietuvą nuo rankos priešo.

Mozė izraelitus per dykumą vedė 40 metų. Bet bent jau buvo aišku, kur – į Pažadėtąją žemę. Ir Mozė savo tautai nežadėjo, kad dykuma yra galutinis tikslas.
O mes jau 37-us metus irgi gyvename didžiajame žygyje. Mus veda savi „Mozės“. Tik kuo toliau, tuo labiau kyla klausimas: o kur jų pažadėtoji žemė? Nes atrodo, kad visas politinis kompasas jau seniai rodo tik viena kryptimi – Rusiją. Ryte, per pietus ir vakare. Ir taip - kiekvieną dieną.
Išvada?
-Mozė vedė žmones į ateitį. Nuo pavojų. O pas mus vis dažniau atrodo, kad ateitis matuojama ne tuo, ką sukursime Lietuvoje, o tuo, kiek kartų per dieną bus ištartas žodis „Rusija“.
P.S. Nemanot, kad mūsų „Mozių“ kompasas jau seniai pieno riebumą rodo?