O kaip jauciasi tos moterys, kuriom vienom tenka auginti vaikeli? Kai nera nei vyro, nei seneliu. Ar lieka laiko depresuoti?

ziauru. bet kartais tokia realybe..

nedaug tokio mąstymo vyrų yra kaip Povilas. Pagarba jam.

man irgi dabar pogimdyvinė depresija, buna kad pradedu verkti iš niekur nieko, pasidariau irzli. Nors ir vikutis buvo laukiamas abieju, bet dabar vyras beveik nesirupina jo, o juk taip noretusi, kad ir jis man padetu auginti vaika.. as vis sukuosi: ir prie vaiko ir masta gaminu ir tvarkausi, dar naktim keliuosi, o jis kad bent padekotu, ar kaip kitaip ivertintu mano pastangas. tai ne, dar visada sulaukiu priekaistu, kad kambariai blogai sutvarkyti, kad vienas ar kitas negerai.. noretusi, kad daugiau demesio butu is vyro puses, daugiau pagalbos ir supratimo ir tada manau, kad nei ta depresija kamuotu nei ka, svarbiausia santykiai....

Noriu ir savo nuomone pasakyti. Mano moteriai buvo patologinis nestumas. Nuo 4 menesiu ji gulejo ant sulaikymo ligonineje. As supratau, kad tuo vaiku turime rupintis abu nuo pat pradzios. Stengiausi sukurti tokia aplinka kad ta aplinka ja kuo maziau erzintu. Lankydavau tada su lauktuvemis, kada ji to norejo. O ne kada man saudavo i galva. Vaikas gime neisnesiotas, maziukas, 2.800, bet 54cm. Tos moters as nemylejau, bet cia musu abieju vaisius, todel buvau nuolat kartu. Niekad jau nepriekaitaudavau, kad tas vaikas atsirado per klaida. Kai pamaciau kudiki supratau, kad cia buvo mano nuostabiausia klaida. Budejom prie vaiko kartu, naktimis jai liepdavau miegoti kitame kambaryje, pats miegojau salia vaiko. Kai jai prasidejo mastitas, reikejo nutraukti maitinima krutimi, pats isciulpiau visus pulius, perrisau krutine. Nors mes seniai isiskyreme, sunui jau 20 metu, iki esu tai moteriai labai dekingas, kad turiu nuostabu sunu.

Sutinku del vyro. Mano vyras po gimdymo bet koki man veiksma vadino tipo, ai jai depresija. Su pasaipa. Kai as noredavau pagalbos, paprasto demesio, skusdavosi draugams, kad man pavaziaves stogas ir as pati nezinau ko noriu. Nuo to man buvo dar blogiau. O pasirodo, jis turejo meiluze. Kai vaikui bvo metai mes issikyreme. Tada man prasidejo tikra depresija.

as sirgau pogimdyvine depresija. Jau nestumo metu mane istikdavo panikos ir liudesio priepuoliai, gydytoja sake, kad po gimdymo man bus dar blogiau. Tai taip ir atsitiko. Po gimdymo nebenorejau gyventi, bijojau kad nuzudysiu savo vaikuti ir pati nusizudysiu. Nemiegodavau naktimis ir nevalgiau, numeciau labai daug svorio, is manes liko tik kaulai ir oda. Bijojau visko, viskas man kele baime. Labai bijojau i ka nors kreiptis pagalbos, nes maniau kad nera to, kas mane supras ir isgydys. Maniau kad jau nebera daugiau gyvenimo, kad jau pabaiga ir niekas man nebepades, nes niekas nesupras kas man darosi, kad esu viena tokia "nesveika". Is artimuju, visi tik kraipe galvas ir sake neissigalvoti, kad jei reikia, tai pati ir turiu ka nors daryti. Taip ir gyvenau 2 metus kasdien vis galvodama kaip dar istveriau ir likau gyva. Neisivaizduoju kaip istveriau ta stipru nuolatini is proto varanti baimes jausma. Bijojau viena likti su vaiku, i galva lindo baisios mintys. Veliau pati kreipiausi i psichiatra ir pradejau gerti antidepresantus, jie padejo tik dar po metu. Dabar pagaliau jau vel esu normalus zmogus, dar kartais kai pervargstu, pasireiskia nestiprus nerimas, bet jis savaime praeina. Bet tai buna retai. Labai bijau vel tai isgyventi, nes tai buvo baisiausias periodas mano gyvenime. Yapc, kai likau visai viena, niekas man nepadejo, tik as pati sau, nes supratau kad tai nenormalu. Dar iki siol turiu randa nuo peilio ant rankos, kai is nevilties pati save suzalojau, pamenu vyro paklaikusias akis kai pamate mano melynas kojas po to kai is to baisaus kankinancio baimes jausmo jas dauziau. Niekam nelinkiu to isgyventi, o tie kas isgyveno, labai uzjauciu, nes suprantu kaip tai yra baisu. Dabar esu laiminga mylinti mama. Labai dziaugiuosi kad visa tai yra tik mano praeitis, niekad netikejau kad pasveiksiu, bet pasirodo tai yra imanoma.

As jau seniai zinau apie pogimdyvine depresija. Bet manau kad jei seimoje viskas gerai ir jei vaikutis laukiamas - tai yra didziulis dziaugsmas, ir nera pagrindo depresuoti. Pati laukiuosi ir su suzadetiniu be galo dziaugiames siuo stebuklu ir abu labai laukiam gimdymo

Jei kūdikis yra laukiamas visos šeimos, tai jokia depresija nė vienai moteriai negresia. Depresija atsiranda, kai vyras - debilas - reikalauja iš ką tik pagimdžiusios žmonos daugiau dėmesio sau už patį kūdikį. Tada moterį iš tikrųjų gali ištikti depresija ir ilgam. Vyrai pogimdyvinės depresijos priežastis, o ne gimdymas.

gal bus pradėta aiškinti kokia"bėda"moteriai išnešioti kūdikį ir jį gimdyti,kad visiems "sveikiau"kokį mėgintuvėlyje auginti ar embrionus šaldyti?Pasirodo jau žmogaus ir gyvūno yra auginami tik iki tam tikro laiko?Gal vienur jis nustatytas kitose valstybėse ne-neribojamas?Ko gali prisigalvoti mokslininkas- genetikas jei jam sąžinė užmigus,vaizduotė laki,o stabsdžiai atsisakę?