Moksleivių dainų šventę stebėjusi Dalia Grybauskaitė neslėpė emocijų: „Man iš tikrųjų tai labai brangu“

Na nebalsuosiu už ją, labai jau per anksti reklamuojasi. Kai viešai išvadino savo klasiokus nieko nepasiekusiais - mano akyse prarado visą autoritetą. Kaip galima laikyti nieko nepasiekusiais žmones, kurie užaugino vaikus?

Kodėl visur vėl stumia Grybauskaitė?Gal todėl kad komunistai , komunistus palaiko.Ir Tapino šutvei tinką,nes tėvas buvo komunistas,ir tatai Kegebistu desidentui tinką ir archyvas vėl bus ne pavešintas.

kažkodėl ši asaba taip dažnai pradėjo lįsti į ekraną. Ką, vėl prezidentūros kėdę bandys matuotis? Manau, tik paskutiniai idiotai už ją balsuos...

Valdovas jau visai.... tai ištraukia perėmėją, su 3 rusiškų raidžių kvapų dvoku

Primena siužetą "kimirsenas su vaikais".

Klaikūs viešieji ryšiai. Vieni sako, kad partškolos nepragersi, bet turiu pažymėti, kad lygio visgi neišlaikė. Tuometinis glavlitas saugojo ne tik nuo prieš valdžią nukreiptų tekstų, bet dar ir nuo banalumo, bukumo ir nešvankybių žemiau juosmens. Dabartiniai chunveibinai žada cenzūruoti ir spausdinti tik "teisybę", bet nuo bukos televizijos tai tikrai jie nežada gelbėti.

Padarė gerą karjerą-nuo Burokevičiaus platformos pasilypėjo ant Landsbergio balkonėlio, che che...

Rusijos valstybės paslaptis

kiek žinau dar neuzdraustoje Rūtos Janutienes "RAUDONOJI DALIA" knygoje aprašoma,remiantis ypatingojo archyvo dokumentais,D.Grybauskaites veiklą sovietmečiu,jos tarnystė komunistiniam režimui ir pastangos išsaugoti karjerą Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę.Paskaitykite.

Bronius Lokys klausė: „Apie ką tylim, vyrai?“ - ir niekas nepuolė aiškintis, nes visi žinojo apie ką. Niekas nenorėjo mirti vėl už lango.Tylėjimas irgi turi savo kalbą: susitinka žvilgsniai – ir tampa aišku, kodėl tylim. Pusė gyvenimo praeina, kol išmoksti kalbėti. Kitą pusę mokaisi tylėti. Apie ką šiandien tylėsim, žmonės? Šeimoje, gatvėje, studijose?
Kaip visais laikais - apie tai, kas lietuviams svarbiausia. Tik ar išeis pritarti lietuviškai dainai dabar, ar jų jau niekas nebedainuoja? Apie meilę, kuri baigėsi, nors dar truputį gyvena namuose? Apie vaikus, kurie tolsta greičiau, negu auga? Apie senstančius tėvus, kuriems vis rečiau paskambinam? Apie baimę prarasti darbą, sveikatą, vardą, ateitį? O gal apie tai, ką iš tikrųjų galvojam, kai užgęsta ekranai?