Lietuva 1009 m. buvo laisva, išsivysčiusi sąjunga. Jos gyventojams gudams (baltams) buvo gerai pažįstama vakarų Europa, nes ne kartą buvo rengiama karo žygiai į ją bei buvo vystomi prekybiniai ryšiai. Taip pat vakarų Europos kilmingiesiems buvo gerai pažįstami baltai, jų garbingieji karvedžiai rikiai ir karaliai, kirvių kirvaičio šventvietė bei jiems pateikiamas gintaras.
Taip pat vakarų Europoje buvo puikiai suvokiama, kad baltai turi savo pasaulėžiūrą, nusistovėjusią tvarką ką galima ir ko negalima daryti. Buvo plačiai žinomi šventieji gojai, kur bet kuriam žmogui bet kada nebuvo galima eiti.
Tad su tokiu žinojimu į Lietuvą įžengė Brunonas su savo palyda. Ir jis įžengė su aiškiu tikslu - pažeisti šią nusistovėjusią tvarką suvokdamas, kad už tai bus nubaustas. Visa bėda tame, kad jis šios bausmės siekė ir norėjo, nes pagal jo sektantinę religiją tokiu būdu tampama šventuoju... Panašiai, kaip šiandien pagal musulmonų sektas šventaisiais tampa susisprogdinę musulmonų savižudžiai...
Ši Brunono išdaiga galbūt yra suprantama, nes tada buvo viduramžiai, vakarų Europoje maišėsi tarpusavyje įvairios pasaulėžiūros, todėl susidarydavo nemažai sektantinių būdų, kaip priartėti prie Kūrėjo. Tačiau šiandien jau sunkiai pateisinami tie, kurie žudo save, kad būtų arčiau Kūrėjo... Todėl neveltui yra sakoma, kad kai kurios musulmonų kryptys atsilieka šimtmečiais nuo šiuo metu žinomo aukščiausiojo dorovės lygio.
Šiandien garbinti Brunoną reiškia grįžti į viduramžius. Tiktai pats žiopliausias istorikas galėtų teigti, kad tuo metu baltams, o tuo labiau baltų šventikams, buvo nežinoma krikščionybė... Kaip baltų šventikams buvo žinoma krikščionybė, taip krikščionių misionieriams buvo žinomas aistiškasis gyvenimo būdas. Todėl tikrasis Brunono tikslas buvo ne atversti baltus į katalikų tikėjimą, bet tapti šventuoju... Tapti šventuoju viduramžiškais būdais - nusižudant kito smeigiamu kalaviju.
Tačiau tokių į baltų gyvenamas vietoves besiveržiančių brunonų buvo begalės - teutonai iš pradžių prūsų, po to kitų baltų vietovėse ištisai ėjo į mirtį. Jei pirmasis brunonas lyg ir subtiliau, be kardo baltuose kėlė sąmyšį, tai naujai radęsi brunonai jau nesidrovėjo pamosikuoti kardais prieš beginklius moteris ir vaikus. Prūsai net savo sukilimo metu stebėjosi, kad kai išguldo vienus misionierius, tai jų vietoje randasi kiti teutonai. Ir vis norintys tapti šventaisiais nuo jų kalavijo...
Ir štai šiandien Vilniaus senamiestyje atsirado Brunono gatvė... Prisipažįstu, kad man šiurpu net pagalvoti apie ją... Juk protėviai stengėsi laikytis atokiau nuo visokių brunonų. Brunonų išdaigos protėviams buvo skaudžiai nemalonios, nes nuo jų turėjo ginti save, savo šventvietes.
Galima sakyti, kad Brunono gatvės atsiradimas tai dar viena šiandienos Lietuvos Respublikos politikų skaudi brunoniška išdaiga... Per 20 Lietuvos atsikūrimo metų tokių išdaigų buvo pridaryta begalės tiek finansų, tiek socialiniam, tiek moralės srityse... Tačiau 20-mečio proga Lietuvai padovanoti Brunono gatvę ir gėjų paradą, - tai jau tolygu numesti ant Vilniaus lietuviškumą niokojančią, dorovę griaunančią bombą.
Mindaugas Lučka
