„Laisvo žodžio jūs neatimsit“: 10 tūkstančių žmonių Vilniuje protestavo prieš grėsmę žiniasklaidai, ragino Nausėdą atsibusti

Kaip čia yra - Radijo departamento direktorius per komercines televizijas reklamuoja "Lidlo" nuolaidas. Žinoma, ačiū, bet ar čia direktoriaus darbas? Ką, jam pinigų neužtenka? Valdiška alga maža? Viena aišku - jeigu čia ne viešųjų ir privačių interesų konfliktas, tai akivaizdus savigarbos bei pagarbos savo pareigoms nebuvimas...

Paradoksalus, tačiau žodžio laisvė, kartu - ir Monikos išlikimas (koks sutapimas...) ginami iš L R T biudžeto lėšų, tai yra, mes sumokame, kad jinai liktų savo kėdėje, nepriklausomai norime to, ar atvirkščiai. Bent jau man atrodo, kad prie Audriaus Skydinės Gyventojo Tė Vė buvo geresnė...

O minia įspūdžio nepadarė, atsižvelgus, kiek pastangų įdėta ją suburti, emocijas užkurti, pasaulio pabaiga pabauginti, geriausią savaitės laiką pasidaryti ilgąją pietų pertrauką parinkti.
--Visas Vilniaus Burbulas in corpore, bet tik tiek

Bet vis dėlto būtų įdomu su „profesionalais“ padiskutuoti apie spaudos laisvę. Juk jie prie to lopšio nestovėjo. Laisvą profesionalią spaudą kūrė Vainauskas ir Tomkus, su mafija kovojo Lingys, Grinevičiūtė, Gaivenis. Vitą Lingį nušovė, Rūtą Grinevičiūtę (šiandieninę Janutienę) nuo susidorojimo JAV ambasada sutiko paslepti Atlantos universitete. Šiandieninių „laisvės garantų“ dar nesigirdėjo.
Jie pasirodė dienos šviesoje Grybauskaitės metais. Tada ant jų ėmė kabinti ordinus. Avansu. Nes ėmė naikinti Lietuvos laikraščius. Priemonės paprastos – atšaukti valstybės lengvatas spaudos platinimui, prispausti Lietuvos paštą ir „patarti“ prekybos tinklams neplatinti nelojalių dienraščių. Uždarė ir stipriausią lietuvišką banką – kad netiestų rankos spaudai. Rezultatą jau turime – esame vienintelė ES šalis, neturinti dienraščio. Rezultatas – ir daugybė bedarbių žurnalistų. Kas nors protestavo, bėgimėjo prie Seimo?
--Bent jau ne šitie…

Užvaldytas L R T puolimo nestabdo ir prieš Tarybos pirmininką M. Jurkyną!
Prieš savaitę E. Jakilaitis žemino kitą tarybos narį, vakar tas pats tik puolimas prieš pirmininką Mindaugą.
L R T kėdžių užvaldymo grupė daro viską, kad apsaugotų, kad juodi darbai neišlįstų į viešumą, bet visos diktatūros griūva, grius ir ši grupuotė.
STT net savo išvadoje patvirtino, kad L R T įdarbinimas grupuočių narių yra šiurkštus nei buvo galima tikėtis.
Valstybės kontrolė patvirtino, kad 38 % L R T darbuotojų įdarbinta nesilaikant tvarkos.
KUR ŽODŽIO LAISVĖ?

Pamatysim, kaip mūsų TV nušvies mitingą, kad ir per "Panoramą". Tikriausiai, parodys, kad tauta remia žiniasklaidą ir Monikutę asmeniškai. O jeigu kas pasisakys kitaip, tai bus koks nuskuręs pavargėlis arba nusenęs pensininkas, arba akivaizdus rusakalbis...
Kita vertus, visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis žiniasklaida gali džiaugtis - ja pasitiki 49 proc. respondentų. Kita vertus 47 proc. respondentų nepasitiki. Ar jums teko išgirsti per bet kokią radiją ar televiziją nors vieną procentą pasisakančių, kodėl jie žiniasklaida nepasitiki? Žodžio laisvė, sakot. Teisingiau būtų - laisvė, kad sakytų tau patinkantį žodį. O kitų - tai jau ne...

europa imkit pavyzdi,kaip kovoti ,,uz korupcija,,

"Laisvo žodžio jūs neatimsit". Teisingai. Negalima atimti to, ko L R T nėra.

Dvaro žiniasklaida metų metais vykdo CENZŪRĄ, turi JUODUOSIUS nekviestinų, nutylėtinų žmonių sąrašus.
--L R T yra cenzūruojančio tinklo dalis.
Į šios dienos akciją "Mes už Moniką" DVARAS metė visas jėgas, visus turimus resursus.

Pažiūrėkim į protestą dėl Monikos kėdės išsaugojimo iš pozityviosios pusės. Vis dėlto šis protestas turi bent kažkokį konkretų tikslą. O tai - jau šiokia tokia pažanga, lyginant su „didžiuoju” lapkričio 21 d. „protestu”, kuris apskritai neturėjo jokio konkretaus tikslo, vyko iš inercijos, vien todėl, kad kartą įsibėgėjus, sunku sustoti.
Tada pagal pirminį sumanymą irgi kovota dėl kėdės - kultūros ministro kėdės. Tiesa, kovota atvirkščiai - ne dėl kėdės išsaugojimo, o dėl jos atėmimo. Bet, protestuotojų nelaimei, dėl valdančiųjų bailumo ši kova buvo greitai laimėta ir protesto objektas prarastas.
Su tuo buvo tiesiog neįmanoma susitaikyti, bet protestuoti be jokios temos irgi kažkaip nejauku… Kai protestuotojai eina su plakatu, kuriame klausia, „Kokios valstybės mes norime?”, yra šiek tiek tragiška ir dar labiau komiška, todėl tuos protestuotojus norisi net užjausti, juos globoti, kadangi žmonės akivaizdžiai pasimetę šiame svetimame jiems pasaulyje…
Nors tie protestai, prasidėję pirmojo naujai išrinkto Seimo darbo dieną, aukščiau Kėdės niekada nepakilo, jie visada labai kūrybiškai vaizdavo tą Kėdės problemą kaip kone egzistencinę. Prie Kėdės klijuojamos laisvės, demokratijos, kovos su antisemitizmu, gėrio ir blogio kovos ir kitos gražiai atrodančios, kilnios, etiketės.