Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
gydytis
bijo teismo? Taigi vyksta, bet juk, anot jūsų, teismai korumpuoti net jeigu ir trys teisėjai būtų. Jūsų jau niekas neįtikins, fanatikai. Patikėk, Virgi, nesu pedofilė
logikos šiek tiek turi? klausimas buvo visai kitas, o tu su savo skaičiais.
tu pasidomėk, kodėl nenori. Treji metai, aplinka, kur lipdukai net ant durų su "Stop pedofilija", šalia esančiųjų neapykanta Laimai (net ir be žodžių jos vaikas negali nejaust).
o tu tikras, kad tai teisa? Teismas nustatė? Matei? Ar Olia įrodė?
aš tau taip pat, esi piktos sielos
trejus metus vaikas jau su Stokholmo sindromu, jau suformuotas motinos atstūmimas. Tai nusikalstama veika prieš mažametį Pasidomėk psichologija
motina yra tik viena. Ta kita tik tęsia brolio darbą, kad nereikėtų paleisti palikimo iš nagų
TV laidos „Paskutinė instancija“ paklausta, ar pagalvojo, kai palikdavo su Ūsu savo mylimą vaiką, Laimutė Stankūnaitė atsakė: „Aš jos nepalikau. Aš jos nepalikau nei su niekuo: nei su Ūsu, nei su Furmanavičium, nei su Miliniu“.
Tai, kad Laima Stankūnaitė savo dukros nepalikdavo, teigia ir jos dukrytė, kuri matė, kaip mama grindis šluostydavo ir pinigus į “raudona piniginę” dėdavo. Gal būtent todėl Vilniaus apygardos teismas neskundžiama nutartimi pasiūlė generalinei prokuratūrai pareikšti L.Stankūnaitei įtarimus. Jei prokurorai nebūtų buvę įžūlūs, o tik sumaniai apsukrūs, tai jie įtarimus būtų pareiškę, o po to juos, sakykim, dėl įrodymų trūkumo atsiėmę. Betgi, taip nebuvo. Teismo sprendimas lieka ir šiandien neįvykdytas. O juk jis tikriausiai būtų gerokai pakeitęs visą “D. Kedžio istorijos” eigą. Gal niekas nebūtų užspringęs, baloje nuskendęs ar ant kėdės atlošos pasikoręs. Tyrimas būtų atliktas, kaip ir priklauso, iš esmės, kaltinamųjų veikos įvertintos teisme, o bausmės baigties terminas būtų 2,5 metų jau priartėjęs. O ką mes matome? Ištisinę, stebėtinai gausią teisininkų, valdininkų, pareigūnų ir net kai kurių politikų kompromitaciją. Ji jau kenkia ne tik Lietuvos teisėsaugos įvaizdžiui šalies viduje, bet ir valstybės įvaizdžiui tarptautinėje erdvėje. Lietuviškoje emigrantų terpėje esančios nuotaikos ir nuomonės pasklinda plačiai…
L.Stankūnaitės advokatas, manau, su A.Ūso bylos medžiaga yra gerai susipažinęs, nors jis tame teisme ir neturi advokato statuso. Praktinėje raiškoje A.Ūso advokato statusą kažkokdėl yra perėmęs bylos prokuroras E.Motiejūnas. Ir ne tik su ta byla… Tad visiškai nereikia stebėtis, kad G.Černiauskas “laiku” nutraukė L.Stankūnaitės pokalbį su žurnaliste. Žinojo, kas gali atsitikti, jei palikti savo darbdavę akis į akį su “Paskutinės instancijos” žurnaliste. Juk kalbant ekspromtu, paruoštu tekstu nepasinaudosi…
Laima Stankūnaitė nuolat kalba apie savo labai didelę meilę dukrelei. Gražiai rašo ir kalba. Tačiau ar ji tikrai yra nuoširdi – tenka net labai suabejoti. Manau, kad nedaug yra mamų mūsų žemelėje, kurios taip nekęstų savo dukros, kaip L.Stankūnaitė. Nepaklusnios dukrelės, kuri sugriovė L.Stankūnaitės gyvenimą, kuriame mama jautėsi kaip žuvis vandenyje. Taip gyvenant galima buvo susikrauti tokius atlygius, kad, kaip sakoma, ir senatvei užtektų. L.Stankūnaitės uždarbis, dirbant pradedančia kirpėja, buvo labai įspūdingas. Netgi neįtikėtinas. Teisėjams su savo atlygiais belieka tik rausti iš gėdos ir slėptis. L.Stankūnaitė rausti, atrodo, neketina. Ji jau tapo mūsų žiniasklaidos “žviagžde” ir ruošia bylas prieš Lietuvą, ministrams, senukui V.Kedžiui ir visiems, kas bando teisingumo šioje istorijoje paieškoti. Toks švaistymasis bumerangu gali turėti skaudžią baigtį. Australai tą žino… Gauti su L.Stankūnaite interviu gali tikėtis tik labai patikimi, “savi” žurnalistai. Tad tai, kad “Paskutinei instancijai” pavyko susitarti su advokatu ir pakalbinti L.Stankūnaitę yra išskirtinis atvejis. Manau, kad toks – paskutinis. Advokatas daugiau savo darbdave taip naiviai nebepasitikės.
Palikime šią mamą ten, kur ji yra. Motinos diena, manau, neturėtų būti šventė toms mamoms, kurios elgiasi nepadoriai, savo vaikų neprižiūri, motinos teises praranda įstatymų nustatyta tvarka. Kol kas L.Stankūnaitė tokių teisių nėra praradusi, tačiau teismuose išreikštas pasitikėjimas tokia mama, manau, yra gerokai priešlaikinis. Jei apskritai įmanomas. Pakalbėkine ne apie E.Žiobienės išaukštinamas “blogų mamų” teises , o apie tas mamas, kurios didžiausios pagarbos nusipelno. Ši Motinos diena būtent tam ir skirta.
Kiekvienas su savo mama eilę mėnesių buvom, kaip sakoma, vienas kūnas ir kraujas. Jau tada, dar net nematę saulės šviesos, mes jautėme savo mamų nerimą ir džiaugsmą. Sukrykštėme, taip pranešę, kad mes jau atsiradome šiame Pasaulyje. Pirmomis savaitėmis mes matėme savo mamas žemyn galva, o po to pasaulis mums atsivertė. Pradėjome vis stipriau kabintis į mamos krūtinę, kuri buvo mūsų gyvybės šaltinis.
Kiekvienas vaikystę turėjome savo laiku ir laikmečiu. Vieniems ta pati pala buvo sukama ratu, nes kitos tuo metu neturėta. Kitiems vystyklus mamos kaitindavo lygintuvu, kad sveikesni būtumėm, o naujais laikais įklotams negailima paskutinių turimų litų. Visas tas mamos nemiegotas naktis, kai mums skaudėdavo pilvuką, atpirkdavo mūsų šypsenos joms. Tos mažų vaikų šypsenos savo nuoširdumu būdavo patys skaidriausi gyvenimo deimančiukai. Mamos mums būdavo pirmos mokytojos, patarėjos ir guodėjos, kai nugriuvus ką suskausdavo. “Žiūrėk, tavo lėlytė neverkia”, arba: “Tu juk jau vyras – pakentėk”. Kas belikdavo kelių metukų “vyrui” arba dukrelei. paėmus pavyzdį iš niekada neverkiančios lėlės. Tiesa, dabar ir lėlės jau išmoko “verkti” …:)Stebuklai… Mūsų gauti mokykloje pažymiai atsispindėjo mūsų mamų veiduose. O juk taip norėdavosi, kad jie šypsena nušvistų. Ne visada taip būdavo… deja… “Kuo nori būti? – klausdavo mamos . “Kareiviu, mokytoja, lakūnu” – atsakydavo pypliai. Mergaitė, nuleidusi akutes, tyliai paaiškina: “Noriu būti mama”. Ji nori būti kaip mama, todėl rūpestingai vysto savo lėlę, vežioja ją vežimėlyje, supa ją ir netgi seka pasakėlę “prieš miegą”. Tą pačią, kurią mama ar tėtis labiausiai mėgsta jai pačiai sekti.
Vėliau pasakų pasaulis virsta gyvenimo realybe. Sužinome koks įdomus mūsų pasaulis ir kiek mažai mes apie jį težinome. Su kiekvienais metais vis daugiau sužinome, kiek mes mažai žinome.Taip save vis geriau susivokiame. Pagaliau ateina tas metas, kai mes tiksliai pajaučiame kas yra meilė, kuri pasibeldžia į mūsų širdis. Nespėjame gerai apsidairyti ir mūsų mamos tampa ir mūsų vaikų močiutėmis. Suvokiame kartų ciklą ir nešame su savo vaikais gėles mamoms – senelėms… arba dedame jas … ant kapo kauburėlio. Viskam ateina savas laikas… Karalienėms ir vargetoms likimas tas pats. Kaip sakoma: “Dulke buvai, dulke ir pavirsi…” Tai kur gi ta gyvenimo ciklo prasmė ir mūsų gyvenimo prasmė? Katalikų tikėjimo tiesos skelbia. “Gyvename, kad darytume gerus darbus Žemėje”. Tada tinkamo atlygio sulauksime… Kokius darbus? Būtent apie juos pirmiausia sužinome iš savo mamų. Jei tą atmintį nešiojame savo širdyse visą gyvenimą, tai negalime elgtis kitaip. Mūsų mamų atminimui… Mamų, kurios supažindino su gyvenimo vertybėmis ir saugiai vedė mus per gyvenimą tiesiu keliu. Būkite laimingos…
Kiekvienas vaikystę turėjome savo laiku ir laikmečiu. Vieniems ta pati pala buvo sukama ratu, nes kitos tuo metu neturėta. Kitiems vystyklus mamos kaitindavo lygintuvu, kad sveikesni būtumėm, o naujais laikais įklotams negailima paskutinių turimų litų. Visas tas mamos nemiegotas naktis, kai mums skaudėdavo pilvuką, atpirkdavo mūsų šypsenos joms. Tos mažų vaikų šypsenos savo nuoširdumu būdavo patys skaidriausi gyvenimo deimančiukai. Mamos mums būdavo pirmos mokytojos, patarėjos ir guodėjos, kai nugriuvus ką suskausdavo. “Žiūrėk, tavo lėlytė neverkia”, arba: “Tu juk jau vyras – pakentėk”. Kas belikdavo kelių metukų “vyrui” arba dukrelei. paėmus pavyzdį iš niekada neverkiančios lėlės. Tiesa, dabar ir lėlės jau išmoko “verkti” …:)Stebuklai… Mūsų gauti mokykloje pažymiai atsispindėjo mūsų mamų veiduose. O juk taip norėdavosi, kad jie šypsena nušvistų. Ne visada taip būdavo… deja… “Kuo nori būti? – klausdavo mamos . “Kareiviu, mokytoja, lakūnu” – atsakydavo pypliai. Mergaitė, nuleidusi akutes, tyliai paaiškina: “Noriu būti mama”. Ji nori būti kaip mama, todėl rūpestingai vysto savo lėlę, vežioja ją vežimėlyje, supa ją ir netgi seka pasakėlę “prieš miegą”. Tą pačią, kurią mama ar tėtis labiausiai mėgsta jai pačiai sekti.
Vėliau pasakų pasaulis virsta gyvenimo realybe. Sužinome koks įdomus mūsų pasaulis ir kiek mažai mes apie jį težinome. Su kiekvienais metais vis daugiau sužinome, kiek mes mažai žinome.Taip save vis geriau susivokiame. Pagaliau ateina tas metas, kai mes tiksliai pajaučiame kas yra meilė, kuri pasibeldžia į mūsų širdis. Nespėjame gerai apsidairyti ir mūsų mamos tampa ir mūsų vaikų močiutėmis. Suvokiame kartų ciklą ir nešame su savo vaikais gėles mamoms – senelėms… arba dedame jas … ant kapo kauburėlio. Viskam ateina savas laikas… Karalienėms ir vargetoms likimas tas pats. Kaip sakoma: “Dulke buvai, dulke ir pavirsi…” Tai kur gi ta gyvenimo ciklo prasmė ir mūsų gyvenimo prasmė? Katalikų tikėjimo tiesos skelbia. “Gyvename, kad darytume gerus darbus Žemėje”. Tada tinkamo atlygio sulauksime… Kokius darbus? Būtent apie juos pirmiausia sužinome iš savo mamų. Jei tą atmintį nešiojame savo širdyse visą gyvenimą, tai negalime elgtis kitaip. Mūsų mamų atminimui… Mamų, kurios supažindino su gyvenimo vertybėmis ir saugiai vedė mus per gyvenimą tiesiu keliu. Būkite laimingos…
L. Stankūnaitė graudina visuomenę laiškais