Akivaizdu, kad reikalinga kvalifikacijos atestacija norintiems būti žurnalistais. Gal taip galima būtų išvengti „žurnalistų" panaudojimo politiniams tiklslams, masinės psichozės kurstymui. Arba reikėtų aiškai atskirti, kada žmogus būna žurnalistas, o kada komentatorius arba poetas, t.y. emociniame lygmenyje.

Ši "žurnalistė"- Nevzorovas su sijonu...

Nesu Gruzijos ir Kaukazo politikos žinovas, todėl savo nuomonės (pagal VIį definiciją) nereiškiu. Peržiūrėjau minimus čia šaltinius. Grinevičiutės pasisakymas tikrai painus (alfa.lt užsakymas?). Gana tikslus, manau, V.V. įvardijimas, kad Gruzija - priešo (Rusijos-???) žarijų duobėje. Kodėl žarijos negesta? Į šį klausimą gana įdomiai atsakė Rusijos politikos ekspertas Z.Bžezinskis. Čia jį ir prikabinu, jei balsas.lt praleis. Beje, labai neprieštaraučiau dėl 2014 Žiemos olimpiados Rusijos Sočyje boikoto. Įtariu, kad Rusija plečia savo sienas ir Olimpiados saugumo pretekstu.
--------
---------------


Zbigniew Brzezinski.

Sutrikdyti Rusiją
2008-08-19

Šaltojo karo pabaiga turėjo reikšti naujo amžiaus, kuriame pagrindinės pasaulio galios daugiau nediktuotų savo kaimynams, kaip jiems elgtis, pradžią. Štai kodėl Rusijos invazija į Gruziją yra tokia tragiška ir potencialiai grėsminga. Rusija šiandien stebima: ar ji ir toliau pasikliaus prievarta, siekdama savo imperinių tikslų, ar bus linkusi dirbti naujai besiformuojančioje tarptautinėje sistemoje, kurioje yra vertinamas bendradarbiavimas ir konsensusas.

Nuožmus Maskvos bandymas pajungti savo valiai šitą mažą nepriklausomą demokratiją primena Stalino laikus. Gruzijos užpuolimas yra panašus į tai, ką Stalino Sovietų Sąjunga 1939 m. padarė Suomijai: abiem atvejais Maskva despotiškai, brutaliai ir neatsakingai panaudojo jėgą, kad parklupdytų ant kelių silpnesnį demokratinį kaimyną. Klausimas šiandien yra toks – ar globali bendruomenė gali pademonstruoti Kremliui, kad už beatodairišką jėgos panaudojimą, siekiant anachronistinių imperinių tikslų, teks sumokėti.

Šitas konfliktas brendo ne vienus metus. Rusija sąmoningai žlugdė Gruzijos teritorinį vientisumą. Maskva skatino separatistinius procesus keliose Gruzijos provincijose: Abchazijoje, Adžarijoje ir, žinoma, Pietų Osetijoje. Ji rėmė sukilėlių vyriausybes, apginklavo jų pajėgas ir net suteikė Rusijos pilietybę šių teritorijų gyventojams. Paramos veiksmai suintensyvėjo, kai Gruzijoje įsitvirtino provakarietiškas demokratinis režimas, o Rusijos ministro pirmininko Vladimiro Putino neapykanta Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, gavusiam išsilavinimą Jungtinėse Valstijose, tapo asmeniniu reikalu.

Tarptautinė bendruomenė nesiėmė pakankamų atsakomųjų veiksmų. Per pastarąsias savaites Gruzijos pasienyje įvyko serija incidentų, kurie sugriovė trapią taiką ir davė pradžią karo veiksmams, kurių metu Gruzija nesėkmingai pabandė nušalinti Pietų Osetijos (mažas regionas, kuriame gyvena apie 70 000 žmonių) „vyriausybę“. Toks veiksmas galbūt buvo neapgalvotas, bet stebint Rusijos karinį atsaką darosi akivaizdu, kad Maskva laukė tokio žingsnio kaip preteksto panaudoti jėgą. Didelis Rusijos kontingentas greitai įžengė į Pietų Osetiją, o po to – į Gruziją. Buvo pasiųsti tankai į Gorio miestą. Vėliau buvo pradėtas jo ir sostinės Tbilisio bombardavimas.

Rusijos agresija Gruzijos atžvilgiu neturėtų būti vertinama atsietai nuo konteksto. Faktas yra tas, kad Putinas ir jo bendražygiai Kremliuje nesusitaikė su posovietinėmis realijomis. Putinas buvo atviras, kai prieš kurį laiką pareiškė, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo „didžiausia [XX] amžiaus geopolitinė katastrofa“. Tokios nepriklausomos demokratijos kaip Gruzija ir Ukraina Putino režimui yra ne tik istorinės anomalijos, bet ir tiesioginė politinė grėsmė.

Ukraina visai galėtų tapti kitu karštu tašku. Rusijos lyderiai jau atvirai kvestionavo Ukrainos teritorinį integralumą. Taip pat jie pažymėjo, kad Krymas (Ukrainos dalis) turėtų būti sugrąžintas Rusijai. Panašiai Rusijos spaudimas Moldovai baigėsi efektyviu šios mažos buvusios SSRS respublikos padalijimu. Be to, Maskva toliau bando izoliuoti tokias Centrinės Azijos respublikas kaip Kazachstanas ir Uzbekistanas. Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija ir Estija) yra Rusijos ekonominių sankcijų ir kiberatakų objektas.

Iš esmės visų posovietinių valstybių nepriklausomybė yra pavojuje. Rusijoje, atrodo, vyrauja nuostata, kad SSRS ribose turi būti sukurtas kažkoks supernacionalinis darinys, valdomas iš Kremliaus. Šis požiūris iš dalies atspindi tas nacionalistines nuotaikas, kurios vyrauja Rusijos tarp elito. Buvęs prezidentas ir dabartinis ministras pirmininkas V. Putinas skatina jas Rusijos visuomenėje ir išnaudoja savo politiniams tikslams pasiekti, taip sukeldamas dar didesnę nacionalizmo bangą šalyje. Kai kas šiandien net kalba, kad Rusija atnaujins savo karinį buvimą Kuboje kaip atsaką į tai, jog JAV remia posovietinių valstybių nepriklausomybę.

Vakarams, ypač Jungtinėms Valstijoms, konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos yra moralinis ir geostrateginis iššūkis. Moralinė dimensija yra akivaizdi: maža šalis, kuri tik neseniai beveik po dviejų Rusijos dominavimo amžių iškovojo nepriklausomybę, nusipelno tarptautinės paramos, kuri neapsiribotų vien remiančiomis deklaracijomis. Kitas yra geostrategijos klausimas. Nepriklausoma Gruzija yra svarbi kaip tarptautinio naftos tranzito šalis. Šiuo metu veikia naftotiekis Baku (Azerbaidžanas, esantis prie Kaspijos jūros) – Tbilisis (Gruzija) – Ceyhanas (Turkija). Jis garantuoja Vakarams priėjimą prie Centrinės Azijos energetikos išteklių. Jeigu šitas priėjimas bus uždarytas, Vakarai praras realią galimybę diversifikuoti savo energetinį importą.

Vakarai privalo atsakyti į Rusijos agresiją aiškiai ir tvirtai. Tai nereiškia jėgos panaudojimo. Taip pat nereikia veltis į naują Šaltąjį karą su Rusija. Tačiau Vakarai, ir ypač Jungtinės Valstijos, turėtų tęsti tarptautinės bendruomenės mobilizaciją, kad ji pasmerktų Rusijos elgesį. Kandidatai į prezidentus Barackas Obama (kurį aš palaikau) ir Johnas McCainas turėtų vieningai paremti prezidento George'o Busho pastangas pasipriešinti Rusijos veiksmams. Gaila, kad atskiri kandidatų rėmėjai įsivėlė į vieni kitų viešosios pozicijos Gruzijos krizės klausimu kritikos procesą. Šis klausimas yra pernelyg svarbus, kad viskas taip vyktų.

Šiandien per anksti konkretizuoti žingsnius, kurių turėtų imtis Vakarai. Tačiau turi būti padaryta taip, kad Rusija suprastų, jog ji rizikuoja atsidurti tarptautinėje izoliacijoje. Tai pirmiausia turėtų rūpėti naujam Rusijos verslo elitui, kuris yra neapsaugotas nuo globalaus finansinio spaudimo. Galingi Rusijos oligarchai turi šimtus milijardų dolerių Vakarų bankų sąskaitose. Jie daug prarastų dėl Šaltojo karo tipo priešpriešos, nes tam tikru momentu šios sąskaitos būtų „užšaldytos“.

Vakarai turėtų apmąstyti ir olimpinę poziciją. Jeigu Gruzijos teritorinio vientisumo klausimas nebus adekvačiai išspręstas (pavyzdžiui, dislokavus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje tikrai nepriklausomų tarptautinių saugumo pajėgų, kurios pakeistų Rusijos karius, kontingentą), JAV turėtų pagalvoti apie galimybę boikotuoti 2014 metų Olimpines žaidynes, kurios bus organizuojamos Rusijoje, Sočio mieste, visai netoli nuo Gruzijos sienų. Precedentas jau yra. Buvau Carterio administracijos narys, kai buvo nuspręsta, jog Amerikos atletai nevyks į 1980-ųjų vasaros Olimpines žaidynes Maskvoje, nes Rusija įsiveržė į Afganistaną. Sovietų Sąjunga tada buvo parengusi propagandinį šou, primenantį 1936-ųjų Hitlerio Olimpiadą Berlyne. Amerikos žingsnis tapo smūgiu prezidentui Leonidui Brežnevui ir jo komunistinei sistemai bei atėmė iš Maskvos galimybę džiaugtis pasauliniu triumfu.

Gruzijos krizė Rusijai yra kritinis išbandymas. Jeigu V. Putinas toliau naudos ginklus, pavergs Gruziją ir nušalins jos demokratiškai išrinktą prezidentą – apie ką nedviprasmiškai užsiminė Rusijos užsienio reikalų ministras – tai tik laiko klausimas, kada Maskva imsis Ukrainos ir kitų nepriklausomų, bet pažeidžiamų posovietinių valstybių. Vakarai turi atsakyti atsargiai, bet morališkai ir strategiškai koncentruotai. Jų tikslas yra demokratinė Rusija, kuri būtų konstruktyvi globalios sistemos, paremtos pagarba suverenitetui, teisei ir demokratijai, dalyvė. Tačiau šis tikslas gali būti pasiektas tik tuo atveju, jei pasaulis aiškiai parodys Maskvai, kad radikaliai nacionalistinei Rusijai nepavyks sukurti naujos imperijos mūsų postimperiniame amžiuje.

Parengta pagal žurnalą Time

baikim pyktis ir apsiraminkim, nes tiesa taip ir liks kažkur anapus

Pritariu V. Valiušaičiui. Bet man kažkaip juokingai gaila tos Rūtelės, ji taip stengėsi viską "sudėlioti į savo vietas", o V.V. ėmė ir išardė tą "žaidimą". Gal nereikia jos taip griežtai bausti, ji gi negali pasiekti V.V. mąstymo.

Vyksta karas. Rusijos agresija prieš Gruzija. Visais kanalais skverbiasi putininė propaganda. Ir tokiu momentu kritikuoti agresijos auką, esą be reikalo pasidavė provokacijai ir t.t. - reiškia pūsti į tos putininės propagandos dūdą. Nesvarbu, kokiu tonu kritikuojama - primityviu ar pačiu inteligentiškiausiu. Ką, ar Valiušaitis toks kvailas, kad to nesuprastų? Be to, teiginys apie „pasidavimą provokacijai“ yra melagingas. M. Saakašvilis tiesiog neturėjo kitos išeities. Kas būtų, jeigu Gruzijos valdžia nebūtų reagavusi į jau visą savaitę trukusius Osetijos vietovių, kuriose gyveno gruzinai, apšaudymus? Gal Valiušaitis mano, kad tokiu atveju Rusija nebūtų tokio nereagavimo palaikiusi silpnumu ir bailumu, ir tai nebūtų juo labiau jos paskatinę pulti Gruziją ir galbūt užimti netgi Tbilisį? Šiai agresijai Rusija ruošėsi jau seniai, ir buvo žinoma, kad ją ketinama pradėti rugpjūčio mėnesį. O R. Grinevičiūtė šį kartą davė tikrai gerą atkirtį trims protų drumstėjams. Tokį gerą, kad dabar ne laikas nagrinėti jos pačios žurnalistinę istoriją.

Valiušaičio rašliava ypač džiaugėsi rusų nacių portalas regnum. Tikriausiai, jam už tokį objektyvų rašinėlį sumokėjo ypač gerą autorinį atlyginimą.

Nebūtinai, gerb. Vidmantai, dėliodamas faktus, gali pasakyti tiesą.
Kartais sakymo būdas, straipsnio pavadinimas ar minties vystymas gali pakreipti tiesą stipraus subjektyvumo linkme.
Tamstos ,,žarijų duobę" perspausdino net kremliaus ruporas paksinis ,,laisvas laikraštis". Vadinasi straipsnis tikrai pavykęs.
Tačiau KAM ?
Ar kada nors pamąstei kur lenki savo darbais savo tautą ?
Aš manau, kad tikrai ne Tiesos link.

Užuojauta vargšui Valiušaičiui. Puolimas, pasak ?, geriausia gynyba. Ir jokių argumentų. Vien žodžiai, žodžiai, žodžiai, beje, tušti... Užuojauta...

Sunku su tuo kodeksu. Visi mes nuodėmingi.
Suprantu, kad komentatorius gali leisti sau daugiau, nei straipsnio autorius, tačiau kai žurnalistai pradeda vienas kitą komentuoti — reikalai prasti. Gerų, analitinių straipsnių Lietuvos viešojoje erdvėje ir taip nedaug, ir jei rašantieji mesis į asmeninių santykių aiškinimąsi, nebeliks iš viso ką skaityti.