Teistų jaunų vyrų pažintis, užsimezgusi už grotų, vėliau buvo puoselėjama ir laisvėje, kol kartą baigėsi niekuo dėtos merginos nužudymu, keršijant jos sugyventiniui už patirtą pažeminimą. Tokią kainą marijampolietė Neringa N. (24 m.) sumokėjo už artimą draugystę su daug kartų teistu asmeniu, kurį supo tokie pat draugai.
Lemtinga kulka
Pastaruosius trejus metus Neringa N. gyveno su kalinio duoną ne kartą valgiusiu Gintaru Žemininku (28 m.) jo ir kelių jo giminaičių name prie pat Marijampolės esančiame Mokolų kaime. Mergina dirbo vienos kavinės virtuvėje, kur po tragedijos apie ją buvo galima išgirsti tik vieną nepalankų faktą – kad savo likimą susiejo su jau minėtu daug kartų teistu vyru.
Neringa N. buvo nužudyta ankstų 2012-ųjų birželio 16-osios rytą, kai ir ji, ir visi kiti namo, kur ji gyveno su Gintaru, gyventojai dar miegojo. Merginą pakirto vienintelė kulka, kliudžiusi ją, tuo metu gulėjusią lovoje, atskriejusi rikošetu. Iš viso į namo sienas tą rytą karštligiškai buvo paleistos mažiausiai 26 kulkos. Jas iš dviejų ginklų per kelias minutes iššaudė sveiką nuovoką praradę du „kalėjimų kamščiai“ – 6 kartus už įvairius nusikaltimus nuo 16 metų teistas marijampolietis Martynas Rinkevičius (33 m.), draugų vadinamas pravardėmis Martė arba Bacila, ir 4 kartus teistas netolimo Kalvarijos miestelio chuliganas Martynas Grigoriu (29 m.). Šis tuokart tik nusikaltimo išvakarėse buvo sugrįžęs į laisvę iš įkalinimo įstaigos.
Bausmės – 4 vyrams
Skandalingas nusikaltimas, per kurį kerštauta G. Žemininkui, o žuvo jo mergina, Marijampolės policijos pareigūnų, padedant kolegoms iš Vilniaus ir Kauno, buvo atskleistas per kelias dienas. O teismo nuosprendį kaltininkai išgirdo tik dabar, praėjus jau beveik dvejiems metams po tragedijos.
Kauno apygardos teismas žudikus nuteisė pelnytu laisvės atėmimu: griežčiausia – 14 metų – įkalinimo bausmė paskirta M. Grigoriu, o kiek švelnesnė – 10 metų ir 6 mėnesiai – šaudynių iniciatoriui ir aktyviausiam dalyviui M. Rinkevičiui. Šio žudiko teismas pasigailėjo, nes Martynas vienintelis padėjo atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir savo bendrininkus, be to, serga net keliomis itin sunkiomis ligomis, turi mažametį vaiką.
Net 12 metų kalėti pasiųstas ir 5 kartus teistas kalvarijietis Egidijus Galinis (28 m.), tą rytą atvežęs abu ginkluotus žudikus prie G. Žemininko namo ir savo mašinoje laukęs, kol jie „pasismagins“ apšaudydami miegantį namą, bei netrukus išvežęs. Teismas nustatė, kad šis žudikų bendrininkas žinojo, kur ir dėl ko atvežė savo įsiutusius sėbrus, taigi buvo pagalbininkas nužudant jauną merginą.
Kartu su žudikais nuteistas ir kartą teistas marijampolietis Dainius Kulboka (37 m.), pravarde Kardas. Šis vyras, vienintelis iš visų 4 kaltinamųjų sukūręs šeimą, neteisėtai disponavo dviem šaunamaisiais ginklais, kuriuos tą naktį perdavė M. Rinkevičiui, nors pats paskutinę akimirką atsisakė važiuoti prie G. Žemininko namo. Už ginklus Kardas pasiųstas kalėti 1 metus ir 1 mėnesį ir suimtas teismo salėje. Jis vienintelis teismo dienos laukė būdamas laisvėje.
Prasidėjo nuo futbolo
Teismas nustatė, kad nelegalių ginklų savininkas D. Kulboka tą rytą per plauką pats netapo žudiku. Be to, nuo jo ir visas konfliktas prasidėjęs. Mat D. Kulboka tuo metu kitoje byloje buvo kaltinamas dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais. Įkliuvęs jis atvirai bendravo su pareigūnais, išdavė asmenis, kurie susiję su jo padarytu nusikaltimu, ir laukė teismo verdikto. Tai labai nepatiko įskųstųjų draugams – nusikalstamo pasaulio atstovams. Ir taip nutiko, kad lemtingąjį birželio 15-osios vakarą, kai dauguma Lietuvos gyventojų buvo prigulę prie televizorių ekranų ir stebėjo Europos futbolo čempionato varžybas, D. Kulboka, su bičiuliais taip pat nutaręs atiduoti vakarą futbolui, laiką leido pas vieną marijampolietį, pas kurį viešėjo ir keli tie nusikalstamo pasaulio atstovai.
Šie užkabino D. Kulboką dėl policijai duotų atvirų parodymų, ir kilo ginčas. Todėl vienas iš D. Kulbokos „teisėjų“ buvo tiesiog išmestas iš kompanijos. Bet po poros valandų jis į tą pačią kompaniją sugrįžo jau su pastiprinimu – kartu buvo ir aukštaūgis žiauraus būdo G. Žemininkas. Vėl kilo muštynės – kliuvo ne vienam. Nuo G. Žemininko labiausiai kliuvo M. Rinkevičiui. M. Grigoriu buvo sužalota ausis, Kardui – galva. Kliuvo ir kompaniją susikvietusiam išgertuvių šeimininkui. Kai triukšmą išgirdo namo gyventojos, triukšmadariai staiga išsibėgiojo.
Naktį apsiginklavo
Štai tada ir paaiškėjo, kad labiausiai įskaudintas jautėsi Martynas Rinkevičius – jis, būdamas neblaivus, nebuvo linkęs tyliai nuleisti patirtą nuoskaudą. Mat Martę G. Žemininkas prie visų dar apšaukė Bacila, nusistebėdamas, kad šis, esą sirgdamas užkrečiama liga, yra „be antsnukio“. Taip Martės galvoje gimė planas „pamokyti“ pagrindiniu smogiku tapusį G. Žemininką ir jo draugus. Vyras pasiūlė Kardui nuvažiuoti pas jį pasiimti ginklų, kuriuos žinojo jį turint, susirasti G. Žemininko kompaniją ir pagąsdinti šūviais.
Toks pats girtas D. Kulboka pritarė. Nesipriešino ir abu kalvarijiečiai. Taigi E. Galinio vairuojamu automobiliu visi keturi nuvažiavo pas D. Kulboką. Šis iš rūsio, nusivedęs Martę, paėmė du ginklus, įvyniotus į rankšluostį, ir vėl sugrįžo į mašiną. Jau ginkluotas ketvertas naktį važinėjo po Marijampolę, bet nei G. Žemininko, nei jo draugų niekur neužklupo. Tuomet pavargęs D. Kulboka paprašė nuvežti jį pas draugą. Šis, sužinojęs, kad bičiulis įsivėlęs į rimtą konfliktą, atkalbėjo jį nuo tolimesnių naktinių „ekskursijų“. Taip draugas išgelbėjo D. Kulboką nuo dalyvavimo žudynėse.
Grėsmė 8 žmonėms
Teismas nustatė, kad prie G. Žemininko namo E. Galinio atvežti M. Rinkevičius ir M. Grigoriu čia pat pasidalino ginklais: M. Rinkevičius pasiėmė automatą „Kalašnikov“, o M. Grigoriu – pistoletą kulkosvaidį, dar vadinamą „Agram 2002“, su duslintuvu. Anot teisėjų kolegijos, prie mašinos vairo likęs E. Galinis negalėjo to nematyti. Negalėjo ir šūvių negirdėti, nes buvo maždaug per 18 metrų nuo šaulių, o šūvius tą rytą girdėjo net ir toliau gyvenantys G. Žemininko kaimynai. Be to, E. Galinis, suprasdamas, kokia pavojinga situacija, net iškart automobilį apsuko taip, kad šauliams būtų patogiau atbėgus į jį įsėsti ir skubiai pasišalinti. Tokie E. Galinio veiksmai ir lėmė, kad teismas įvardijo jį esant nužudymo bendrininką.
O abu šauliai į gyvenamąjį namą šaudė kaip išprotėję. M. Rinkevičius paleido net 24 šūvius – pliekė į namo sieną, apimdamas abu aukštus. Tai vėliau patvirtino sienoje likusios suvarpymo žymės. Beje, lieso kūno sudėjimo ir dėl sunkių ligų nusilpęs Martė, kaip pats atviravo, sunkaus ginklo negalėjo gerai išlaikyti, tai „šaudydamas pataikė ne ten, kur reikėjo“. Esą name miegojusių žmonių kulkos neturėjusios liesti. O tądien iš kalėjimo sugrįžęs M. Grigoriu iš kulkosvaidžio paleido tik 2 šūvius – esą pirmą kartą laikė tokį ginklą rankose, tad nemokėjo elgtis, ir ginklas neva užsikirto. Tačiau ir tie 2 šūviai padarė M. Grigoriu žudiku, nes jis lygiai taip pat pasikėsino į namo gyventojų sveikatą ir gyvybę. Beje, tuo metu name buvo iš viso 8 žmonės, tarp kurių du – mažamečiai. Virš vieno jų galvos kulka pralėkė vos per 30 centimetrų, kaip vėliau buvo nustatyta.
O Neringą N. kulka, pataikiusi į galvą ir sužalojusi kiaurai, pakirto mirtinai. Labiau pasisekė kitame namo aukšte miegojusiai G. Žemininko tetai Vidai G. (50 m.) – moteriai buvo sužalota koja. Laimės kūdikiu dabar galinti save vadinti Vida G. iki šiol neapsieina be medikų pagalbos, yra praradusi pusę savo darbingumo.
Šaunuoliai pareigūnai
Apšaudę namą, žudikai nuvažiavo priešinga Marijampolei kryptimi – Šunskų kaimo link, kur M. Rinkevičius pakelėje paslėpė abu ginklus. Kitą dieną, kai policininkai aktyviai ėjo mirtinų šaudynių pėdsakais, jis nuvykęs bandė ginklus perslėpti, tačiau nebesurado tos vietos, tad apie tai pranešė D. Kulbokai. Šis, nuvažiavęs ir pagraibęs grėbliu, surado ginklus, išardė juos dalimis ir paslėpė negyvenamoje sodyboje kaimyninėje Vilkaviškio savivaldybėje, bet vėliau, kai pareigūnai susekė ir prirėmė, pats parodė tą slaptavietę.
Pirmiausia pareigūnai, ieškodami žudikų, jau po 2 dienų sulaikė M. Rinkevičių. Šis tuo metu buvo išvykęs į Vilnių. Iš pradžių Martė neigė apšaudęs namą, bet vėliau išsidavė. Išdavė ir savo pasislėpusius bendrininkus, kurie buvo sulaikyti tik po gero mėnesio. Visi, išskyrus ginklų tiekėją D. Kulboką, nuo 2012-ųjų vasaros ir tebegyvena už grotų.
Už operatyviai atskleistą šį nužudymą trys Marijampolės policijos ONTS pareigūnai buvo apdovanoti – tai komisaras inspektorius Tomas Rainys, komisaras Gražvydas Gustaitis ir vyresnioji inspektorė Erika Sokienė. Taip pat buvo apdovanotas ir vyresnysis komisaras Rymantas Gedvilas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro. Tik du prisipažino Teisme tik M. Rinkevičius nuoširdžiai pripažino savo kaltę. Tuomet ir D. Kulbokai, priremtam įkalčių, nebuvo kur dingti. Beje, jis tikino abu ginklus gavęs iš bičiulių, laikęs savigynai, nes „išmesti buvo gaila, o atiduoti policijai – baugu“.
M. Grigoriu savo kaltę pripažino tik iš dalies. Jis tvirtino nežinojęs, kad name kas nors gyvena, o ankstų rytą „pašaudyti“ sutikęs „dėl sportinio azarto“. Bet teismas nepatikėjo tokia versija, nes įrodė, jog tvarkingas namas, kur ant langų kabėjo užuolaidos, o kieme stovėjo 5 automobiliai, turėjo išduoti jame gyvenant žmones. Juolab – gyvenamųjų namų kvartale.
Žudikus tą naktį ir rytą vežiojęs E. Galinis savo kaltės nepripažino. Jis esą nežinojęs, kokiu tikslu nuvežė draugus į Mokolų kaimą, nematęs ir jų turimų ginklų. Beje, E. Galinis iš kalėjimo buvo grįžęs vos prieš kelis mėnesius.
Visi trys už nužudymą nuteisti vyrai teismo įpareigoti solidariai atlyginti nužudytosios motinai turtinę ir neturtinę žalą – per 44 000 litų, o Ligoninių kasai – dar apie 4000 litų už šūviu sužalotos moters gydymą.
Šis teismo nuosprendis dar gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
Įdomu tai, kad policininkai, tirdami šį itin skaudų nusikaltimą, susidūrė su būriu abejingų žmonių, kurie nenorėjo (arba bijojo) padėti atskleisti tikrąją tiesą. Tarp jų – ir pats mylimosios netekęs, dėl savo gyvenimo būdo ją praradęs G. Žemininkas. Jis su panašaus būdo ir likimo broliu Audriumi (33 m.) po tragedijos ilgai vedžiojo pareigūnus už nosies, tikindami, kad esą nieko nenutuokia apie įtariamuosius.
Irena ZUBRICKIENĖ
