Apgydę, bet taip ir neįveikę jo šizofrenijos, šiaulietį Albertą psichiatrai iš ligoninės išmetė tebekliedintį. O į sveiką protą Albertą atvedė – nepatikėsite! – šiukšlių konteineriuose besiknisantys prasigėrę benamiai. Tiesa, ta valkatų terapija atsiėjo labai brangiai...
48-uosius metus skaičiuojantis šiaulietis Albertas Koreika (vardas ir pavardė pakeisti) sunkia psichikos liga šizofrenija serga jau ketvirtį amžiaus.
Albertas nesugeba dirbti, turi invalidumą, todėl anksčiau jį prižiūrėjo į savo butą priėmusi šeimos neturinti jo sesuo. A. Koreika kasdien išgerdavo vaistus ir gyveno normalų lamingą gyvenimą – lankė pramogas, eidavo į sporto klubą pakilnoti geležų.
Čia derėtų paaiškinti, jog pastaruoju metu šizofrenija gydoma labai veiksmingais naujausios kartos vaistais, beveik neturinčiais šalutinio poveikio. Tereikia dviejų sąlygų – kasdien išgerti po tabletę ir šiukštu nevartoti alkoholio. Tada šizofrenikas ir mąsto protingai, ir elgiasi kaip sveikas žmogus.
Tačiau prieš kelerius metus Albertą ištiko nelaimė – sesuo staiga mirė nuo insulto.
Šizofreniką pamėgo valkatos
Gyventi vienam dviejų kambarių bute A. Koreikai tapo neįveikiama užduotis. Tiesa, net 5 metus jis dar laikėsi, bet pernai sutikdamas Naujuosius metus truputį išgėrė ir... protelis žmogui vėl pasimaišė.
Kaip ir visiems, Albertui reikia bendravimo, draugų, pagaliau ir moters. Kol A. Koreika negirtavo ir gėrė tabletes, jis turėjo gražią draugę. Tačiau pamačiusi, jog su ėmusiu vis dažniau girtauti Albertu nebesusikalba, moteris pabėgo.
Nerasdamas patikimesnių pašnekovų, Albertas šiemet žiemą į savo namus pasikvietė prie prekybos centro nuobodžiaujančius benamius...
Žinia, valkatoms sėdėti šiltame bute smagiau nei ant ledinių prekybos centro laiptų, ypač kai buto savininkas ką tik gavęs invalidumo pensiją. Užėjus valkatoms, pas Albertą ėmė liete lietis pilstukas, o svečiai keitė vieni kitus. Kai baigėsi pinigai, valkatos prikalbino Albertą lombarde įkeisti vienintelį iš sesers paveldėtą vertingą daiktą – televizorių. Nunešę gavo 40 litų, tad gėrė dar kelias paras. Galiausiai viską išgėrę, suvalgę ir prišnerkštę butą, jie išsilakstė, pakeliui dėl pramogos išdauždami laiptinės langą.
Gydymas buvo trumpas
Sulig kiekviena išgertuvių diena Alberto protelis silpo. Šiemet rugsėjį jis jau slankiojo po miestą nusmukusiomis kelnėmis ir su unitazo dangčiu ant kaklo. Išmokęs pasirausti šiukšlių konteineriuose, parsinešė glėbį išmestų vaikiškų drabužių. Kartą iš bado jis vieną pažįstamą apvogė, kitam išdaužė langus ir vis kliedėjo suremontuosiąs savo butą, paversiąs jį vila „kaip iš katalogo“.
Kad Albertui jau visai negerai, matė visi kaimynai, bet iškviesti greitosios pagalbos medikai ir policininkai atsisakė ligonį vežti į ligoninę. Nusišnekantis vyras mirksta vonioje visiškoje tamsoje, liedamas vandenį po juo gyvenančiai kaimynei ant galvos? Medikams tai pasirodė daugmaž normalu. Tik po keleto parų, kai A. Koreika dar porą kartų apipylė kaimynės butą, besimaudydamas jau su žiemine striuke, medikai išvežė jį į ligoninę.
Psichiatrai A. Koreiką prigirdė kažkokių stimuliatorių ir po trijų savaičių, spalio pradžioje, dar kliedintį paleido.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Apgydytas, bet tebekliedintis „veiksnusis“ Albertas namo parlėkė trykštantis energija, pagautas ekstazės. Benamiai, žinoma, tuoj pat vėl jį apniko. Albertas jiems rimtu veidu aiškino stosiąs studijuoti į universitetą, atidarysiąs kovinių sporto šakų klubą, pirksiąs automobilį, kuriąs muzikos ansamblį, iš kažko atsiimsiąs daug pinigų ir t. t. Benamiai klausėsi žvengdami, o iki soties pasijuokę vėl įtikino Albertą nunešti jo televizorių į lombardą.
Vėl prasidėjo išgertuvės. Į jas kažkuris iš valkatų atsivedė damą, vardu Raisa. Vos ją pamačiusio A. Koreikos akys suspindo kaip jonvabaliai. Užkaitęs nuo užliejusios jausmų bangos, ėmė trintis viešniai į pašonę, tikriausiai dėl ligos nematydamas, jog Raisa – alkoholikė išpurtusiu veidu.
Su taksi – plėšti motinos
„Jei nupirksi man sportinius batelius ir buteliuką naminukės, gal ką ir sugalvosim...“ – pajutusi naudą koketiškai pračiulbo Raisa.
Iš laimės nebejausdamas po kojomis žemės, A. Koreika vėju nulėkė pas „bobutę“ ir grįžo nešinas buteliu pilstuko.
Tačiau kas tas vienas butelis kelių girtuoklių kompanijai... Valkatų sukurstytas, A. Koreika su taksi nulėkė į gretimo Joniškio rajono kaimą, kur gyvena beveik nebepaeinanti jo 82 metų motina. Tik senutė dabar ligoninėje, tai sūnelis jos namuose į du bulvių maišus susikrovė visą namie rastą maistą. Po to užsuko į ligoninę, iš motinos pareikalavo pinigų. Pensininkė turėjo suglamžytą šimtinę juodai dienai, tai ir atidavė sūnui. Juk žinojo, kad jei neduos, tai Albertas ir vėl puls jai grasinti, gal net purtyti – šiemet taip jau yra buvę...
Grįžusį su maišais maisto bei naminės buteliais Albertą valkatos pasitiko džiaugsmingais sveikinimo šūksniais. O po kiek laiko įvyko stebuklas – sugėrovai benamiai per porą valandų pasiekė tai, ko psichiatrai nepajėgė per du dešimtmečius – jie A. Koreiką visiškai išgydė!..
„Išvariau visus svečius! – sutiktam kaimynui liūdnai pareiškė Albertas. – Tie benamiai ir girtuokliai, neseniai supratau, tenori pasinaudoti manimi, mano pensija! Štai susitvarkysiu butą ir daugiau valkatų nė vieno nebeįsileisiu. Ir tos mušeikos Raisos čia nebus nė kojos!“
Neįpratęs girdėti šizofreniko taip protingai kalbant, kaimynas vos nenugriuvo atatupstas. Žinoma, jis pasiteiravo, kas gi nutikę, o Albertas nė nemanė slėpti.
Veiksminga šoko terapija
„Nupirkau aš Raisai ne tik baltus kedus, bet ir kojines, – ėmė pasakoti A. Koreika. – Maniau, kad Raisa man irgi neabejinga, bet ji mane nusivedė į tokią landynę. Ten buvę trys jos draugai ėmė tyčiotis, kabinėtis, kol galiausiai mane sumušė.“
Net gavusio į kailį Alberto jausmai Raisai atšalo ne iš karto. Kulminacija įvyko A. Koreikai su „sužadėtine“ parpėdinus namo į butą.
„Aš priėjau prie Raisos, – užsikirsdamas toliau pasakojo Albertas, nesugalvodamas, ar kaimynui prisipažinti, kad jis mėginęs moterį apkabinti. – Bet vos ją priliečiau, ji kad voš man į dantis!.. Nuskridau atbulas į sekciją, net stiklai pažiro.“
Po antro iš eilės sukrėtimo A. Korekai ir prašviesėjo protas. Beje, psichiatrai tuo nesistebi, nes anksčiau šizofrenikai ir tebuvo gydomi šoko terapija. Viduramžiais tokius „durnius“ mušdavo, surištus murkdydavo lediniame vandenyje, gąsdindavo, o praėjusiam amžiuje sukeldavo insulino komą.
Naktį nusiaubė savo butą
Gaila, kad valkatos šizofreniką išgydė tik vienai dienai. Jau kitą dieną A. Koreiką apėmė gili šizofreniška depresija. Naktį jis savo bute pradėjo remontą „pagal katalogą“ – nuplėšė sienų apmušalus, sugadino savo buto durų spyną, išlaužė ir išmetė dviejų kambarių duris, draskė radiatorių (laimei, to nepajėgė nulaužti). Paprašytas prie laiptinės nudrėbtas duris nunešti prie šiukšlių konteinerių, A. Koreikia rimtu veidu paaiškino duris vešiąs ant sesers kapo... Kitą dieną, kai Albertas vėl apliejo kaimynę, iškviesti medikai vėl pripažino, kad žmogus kliedi, ir išvežė jį į ligoninę.
Laukdami nesulaukdami namo grįžtančio savo bičiulio, dabar nusiminę benamiai zuja ratais aplink daugiabutį lyg palaidi šunys per rują. Juos šildo viltis, kad kai Albertas grįš, jo sąskaitoje, į kurią valstybė perveda invalidumo pensiją, jau bus susikaupusi šiokia tokia sumelė. Tuomet ir vėl bus galima Albertą siųsti su taksi į lombardą arba pas motiną – parvežti pinigų, nupirkti gėralo, maisto, žodžiu, toliau murkdyti į skolas.
Ligonis klimpsta į skolas
O tos skolos A. Koreikai jau ėmė plaukti. Pirmoji sąskaita – 230 litų už rugsėjį išsimokėtinai paimtą ir benamių netrukus pavogtą mobilųjį telefoną. Kitame laiške – piktas raginimas grąžinti 70 litų skolą kitam ryšių operatoriui. Sunku pasakyti, kam ir kiek Albertas dar įsiskolinęs, nes pastaruoju metu jis gautais laiškais visai nesidomėjo, net neatplėšęs numesdavo lauke ant suoliuko.
Kaimynai jau yra puikiai supratę mūsiškės medicinos taupymo politiką. Kiek apgydytą, tebekliedintį psichikos ligonį reikia pripažinti veiksniu ir išgrūsti namo kapstytis savarankiškai. Kai jis, visokių valkatų išnaudojamas, tiek beviltiškai prasiskolins, kad antstoliai išvaržys jo butą, bėdų neliks savaime. Po metų kitų laikraščių kronikoje perskaitysime žinutę, jog patvoryje rastas dar vienas mirtinai sušalęs keistuolis benamis, vaikščiojęs be kelnių ar su unitazo dangčiu ant kaklo...
Sigitas STASAITIS
