Per pastarąsias kelias savaites, siekdama pagauti įdomius pašnekovus, nakvojau ne penkių žvaigždučių viešbutyje, o... palapinėje. Norėčiau pasveikinti save pačią, kad man pagaliau pavyko sėkmingai sudėlioti šį sudėtingą „mechanizmą“. Kilometrus įveikiau pėsčiomis ir mėgavausi ne SPA centro procedūromis, o vabzdžių įkandimais. Manote, aš skundžiuosi? Tikrai ne. Šių patirčių nekeisčiau į nieką kita.
Muzikos festivaliai („Positivus“, „Granatos Live“) ir koncertai, kuriuose teko lankytis, man suteikė galimybę susipažinti su žmonėmis, kurių įrašai sukasi mano pačios išmaniajame telefone: Jamesu Arthuru, švedų grupe NONONO, dane Mø; priartėti prie tų, kuriais žaviuosi ir kurių interviu Jums pažadu pristatyti ateityje. Tiesa, pūslėmis ant kojų ar peršalimu pagardinti išgyvenimai išmokė ir kelių paprastų dalykų. Svarbiausias iš jų – pagauti žvaigždę nėra paprasta. Didžiulis žurnalisto entuziazmas ar diplomatiniai gabumai, kurių pavydėtų ne vienas politikas, padeda ne visuomet. Įžymūs žmonės ir jų vadybininkai turi savų kaprizų bei pageidavimų, prie kurių privalai prisitaikyti, ir kartais turi priimti tą nervų ląsteles žudantį žodį „ne“. Patikėkite manimi, žinau, ką rašau.
Šiame savaitraščio numeryje aprašytas susitikimas su J. Arthuru, turiu prisipažinti, praėjo ne taip sklandžiai, kaip tikėjausi. Su organizatoriais sutartas pokalbis, turėjęs trukti apie penkiolika minučių, tetruko penkias, kurias, įsmeigęs akis į mobilųjį telefoną, akylai skaičiavo atlikėjo vadybininkas, atsisėdęs ant persirengimo kambaryje priešais mane pastatytos kėdės. Per kiek daugiau nei 300 sekundžių susidarytą pašnekovo portretą perteikti skaitytojams – kietas riešutėlis. Ar man pavyko jį išgliaudyti, galėsite įsitikinti patys, paskaitę išspausdintą Jameso interviu šiame savaitraščio numeryje („Jamesas Arthuras: europiečiai vertina muziką, ne tavo poelgius“).
Muzikos festivaliai ir jų organizatoriai man pateikė dar daugiau staigmenų. Pavyzdžiui, ar tikrai įvyks interviu su Jungtines Amerikos Valstijas užkariaujančia švedų grupe NONONO, sužinojau likus tik valandai iki susitikimo su balsingaisiais skandinavais. Įėjus į susitikimams su žiniasklaida skirtą palapinę, mane pasitikęs jų vadybininkas saldžiu balseliu išsiklausinėjo, iš kur esu ir kuriam leidiniui ar portalui atstovauju. Įtampą sukėlęs vyrukas palapinės nepaliko ir mano pokalbio su grupe metu – sėdėjo prie stalo, esančio mums už nugarų. Sakote, nejauku?
Per vieną populiariausių festivalių Lietuvoje taip pat išmokau gerą pamoką – tikėtis to, kas netikėta. Iš festivalio organizatorių sulaukusi skambučio, kad manęs laukia penkių minučių trukmės susitikimas su britų atlikėju Johnu Newmanu, negalėjau nustygti vietoje. Trumpai drūtai: išgirdus pokalbio patvirtinimą mano širdis nusirito jei ne į kulnus, tai į skrandį garantuotai. Mėgstu iššūkius ir improvizuotus interviu, tačiau mintyse apgalvojusi klausimus ir tai, kaip nesutrikti šio, kiek girdėjau, malonaus, tačiau kandaus vyruko kompanijoje, buvau nuvilta. Po valandos gavau žinutę, pranešančią, kad mano pokalbis su britu atšaukiamas.
Atsakymas į teksto pavadinime užduotą klausimą, kaip pagauti krentančią žvaigždę, tėra vienas. Norėdami Jums pristatyti šviežius ir unikalius interviu, turime įveikti organizatorių bei vadybininkų barikadas, įjungti diplomatinių gebėjimų arba organizatorių išvedimo iš proto režimą ir nuoširdžiai tikėti, kad viskas yra įmanoma.
