Apie tai „Žinių radijo“ laidoje kalbėjosi psichoterapeutė Genovaitė Petronienė ir meno terapeutė Vitalija Maksvytė.
G. Petronienė: Apibrėžkime, kas yra „kai nesiseka“, nes labai plačiai čia gali būti. Turėsime omeny jau tokius rimtesnes nesėkmes, pavyzdžiui, neranda antros pusės arba randa labai prastą antrą pusę.
Arba neturi draugų visai, arba juos labai kankina viršininkai, jie nepasipriešina, meta darbus, neranda darbų. Skolose, serga depresija, pradėjo gerti. Gal net narkotikai, gal net ir kriminalai.
Tokie stambūs nesisekimai. Deja, jų būna. Kaip tėvai iš tos graužaties pradeda elgtis? Perduosiu žodį tau, Vitalija. Ką tu esi pastebėjusi, kaip tėvai pradeda elgtis?
V. Maksvytė: Tėvai iš tikrųjų puola į įvairias roles ir kaip ir sakei, gal dažnai būna, kad ne tas sveikąsias roles: sveiko suaugusio tėvo, sveiko suaugusio vaiko, kurio nereikia gelbėti. Bet tas susitapatinimas, tapatybių susiliejimas, kai tėvai neatsiskyrę nuo vaiko, negeba atskirti vaiko ir sprendžia, už jį gyvena.
Nors tai turėjo baigtis ties gal trejais vaiko metais. Bet nors jam jau 45 ir jis prasilošė ar vartoja alkoholį, mes vis dar turime visi kartu gelbėti ir gyventi už jį. Kitas gal toks sukontroliuoti, kad būtų „taip, kaip aš noriu“.
Tu įvardini tokias dideles nesėkmes objektyviai, bet kartais ta nesėkmė gal vaikui nėra tokia didelė nesėkmė, kokia ji atrodo mamai ar tėčiui. [...] Nes mama arba tėtis turi planą, kaip tas vaikas turi gyventi ir ko pasiekti. Ir ta nesėkmė gal tėvams yra didesnė nesėkmė negu kad pats vaikas ją išgyvena kaip tokią didelę nesėkmę.
G. Petronienė: Jie kartais ne vien kontroliuoja, kartais konkrečiai padeda: užmoka, suranda naują darbą.
V. Maksvytė: Kartais matau labai daug prasmės padėti vaikui, kaip ir padėti bet kitam žmogui, kuris yra nelaimėje. Čia turbūt irgi ribų klausimas, nes sumokėti gali gal ir už pusseserę ir už tetą, jeigu šiuo metu tikrai specifiškai kažkokiomis aplinkybėm yra bėda, bet jeigu tai kartojasi nuolat ir mano vaikas nedirba, nes žino, kad mama visada yra pasiruošusi iš savo pensijos ar kažkur atskaičiuoti, tai mes kalbame ne apie tokią situaciją.
Kažkoks gėdos, kaltės jausmas, kad „Aš ne taip užauginau, ne taip kažką padariau. Man gėda prieš visuomenę.“ Pastebiu, kad tėvai tarsi jaučiasi atsakingi už visą savo vaiko gyvenimą ir tas emocijas, kurias jie išgyvena labai stipriai dėl vaiko nesėkmės, tai išgyvena kaip savo asmeninę nesėkmę, kad tai yra mano nesėkmė, ne mano vaiko nesėkmė.
G. Petronienė: Gėda – ką apie mane pagalvos žmonės, mano asmeninė, apie mane? Užtenka, kad vaikas neprestižinį kelią pasirinko, nors jam visiškai neblogai. […] Kai gėda, tai yra tarsi mums atrodo, kad tėvai gal narcisistai, gal egocentrikai, bet tai yra gal sudėtingiau. Kai susiduriu su klientais, daug kam yra labai sudėtinga nejausti kaltės už vaiką, kai tu jį auklėjai.
Aišku, ne tu vienas auklėjai, ten ir tėvas kažkoks buvo ir kokia nors močiutė kišosi, yra labai daug veiksnių, bet aišku tėvai yra pirmieji. Bent mama, atrodo, jau per visas medijas kalbama, kad yra pats centras. Mama dažniausiai ir linkusi apsikaltinti, nors ji nėra toks didelis centras, kaip įsivaizduoja, bent jau nuo jos priklausė gal truputį daugiau negu pusė, bet ne viskas.
Ir tada atsiranda ta kaltė. Kaltė, kad „jeigu aš būčiau dėmesio skyrusi, jeigu aš būčiau mažiau dėmesio skyrus, mažiau lepinusi, daugiau savarankiškas vaikas, būtų. Neišmokiau atsakomybės, aš pati buvau išsigandusi.“ Net savo charakteris apkaltinamas.
Pagal raidą tai tarsi ir teisingai, kad kokie mes esame, kažkokie nelaimingi, susiaukoję, tai vaikai kopijuoja. Bet kažkaip viskas labai liūdna, nes atrodo, kad tu esi kaltas už tuos dalykus, kurių jau nebegali pakeist. Jau vaikas nebetaps kūdikėliu.
V. Maksvytė: Nebesuksi atgal, neišliūliuosi. Padrąsinimo irgi laiku nepasakei ir gal ta savivertė yra kažkokia jau mažesnė. Tarsi iš tos psichologinės perspektyvos ir iš klientų perspektyvos yra, kad objektyviai yra kas nepadaryta.
G. Petronienė: tikrai nepadaryta ir dabar visi apsiginkluoja žiniomis psichologinėmis ir mato, kas nepadaryta. Ir tėvai mato, jeigu jie patys nueina į psichoterapiją, kažkokius mokymus. Ir vaikai mato, kas dėl jų nepadaryta. E, va ir bet jie aišku tokie vaikai, kurie nėra kažkokie egocentrikai, jie mato ir kas dėl jų tėvų nepadaryta. Pastebėjau, daug labiau mato, ką kas ką seneliai dėl jų tėvų nepadarė. Kad jie matytų, ką tėvai padarė, tai jau ne taip ne taip smarkiai jie į tą susikoncentravę.
V. Maksvytė: Jeigu žinai, kad ir seneliai kažko nepadarė, ar ne? Ar tada ta kaltė dvigubinasi? Kaip iš praktikos tau?
G. Petronienė: Jeigu vaikai yra altruistai ir linkę nusimenkinti, tai nieko gero, kad jie apie tuos senelius galvoja, nes jie ir toliau galvoja apie visus kitus, tik ne save. Jeigu vaikai egocentrikai, tada gerai. Tada jau truputėlį išlygina, kad tėvai nėra blogio pradininkas, kad čia tęsiasi per gimines.
Kai tėvai protingai randa savo klaidas, bet labai dėl to pergyvena, tai man bent jau vienas iš geriausių argumentų, kad kalbam apie suaugusius vaikus. Kas buvo prieš 18, prieš 15 metų ir kad tu buvai tada kitas žmogus ir dar labai daug dalykų nežinojai ir tipiškai taip ir būna.
Labai retas tėvas gali pasakyt, kad tada aš jau viską žinojau, viską supratau, bet vis tiek neišėjo. Ne, ten buvo nežinota kaip minimum dviejų trečdalių ir ten buvo kitas žmogus, kuris darė klaidas. Svarbu priimti save kaip tą kitą žmogų.
V. Maksvytė: Man atrodo, kad tėvystė, aš nežinau, ar taip yra, bet spėju, kad daugeliui mūsų tas tėvystės, motinystės instinktas, kuris įsijungia pastojus arba pagimdžius savo vaiką, jis neišsijungia per visą gyvenimą. Jisai veikia, kad norisi rūpintis, norisi žiūrėti, stebėti, prisiimti tą atsakomybę, bet kaip išlaikyti sveikas ribas ir atskirti tą suaugusį, tai tikrai yra geras klausimas.
Ir ar neprasideda šita kelionė [...] toje pačioje vaikystėj, kad mes jau pradedam skirti, kur yra mano atsakomybė, o kur yra mano vaiko? Pirmoje klasėje, penktoje klasėje, namų darbų ruošimas. Kada pradedam paleidinėt kontrolę?
G. Petronienė: Tai čia nuostabu, jeigu tėvai jau pradeda atskirti, gal ne pirmoje, bet tarkime jau antroje, [...] tai tada jau jie eina tuo teisingu keliu nuo pat pradžios. Prisiminkime keletą priežasčių: tėvai su savivertės problemomis, tėvai su kaip ir teisinga kalte, bet įstrigimu ir neatskyrimu, kad anksčiau buvau kitoks.
Dar yra tėvai su nevertumo jausmu. Ir jeigu tu jautiesi, kad kažkas su tavimi kaip su žmogumi ne taip, tu vis kažko nesugebi, vis esi ne toks, čia labiausiai prilimpanti. Kai klausiu savo mokymuose dalyvių „už ką jūs save griaužiate?“ ir pavardinu: ar jaučiatės negraži, ar sveikata nesirūpinate, ar per mažai uždirbate, ar esate bloga mama? Ir matau, kai visų akys sužiba, kad vos ne visos jos jaučiasi blogomis mamomis.
V. Maksvytė: Čia yra ne mano kaip mamos, bet mano kaip asmens nevertumas.
Visą „Žinių radijo“ laidą galite žiūrėti čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
