Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Belieka bent pašvęsti. Ir jei ne gausus konservatorių skaičius, tai Šimonytė būtų surinkusi gal 2%. Konservatorių, laisvės partijos balsai, dar pridėt reikėtų jų artimuosius, taip ir susidaro 20%.
@Pralaimėjimas yra pralaimėjimas
kiti šiuo metu valdžioje esantys uoliai remiami. Vis dėlto mažoka panašių į čia rašinėjantį Asileuską. Užingridai dėkoja PIŠ „už galimybę būti išvien ir matyti pasaulį kitaip“. Deja, pakilti virš partijos PIŠ nenorėjo ar nesugebėjo, ji tegavo 284384 balsus (gegužės 12-ąją 288774), 2019 m. už ją balsavo 443394 rinkėjai.
Logiška, nes laimėti neužtenka, ateityje reikėtų dar ir kažką nuveikti, o ne tik demagogija užsiimti. Lozungų ir demagogijų apie kylančią ekonomiką prisiklausėme, tik kažkodėl bankrutuojančių įmonių daugėja ir nebeįmanoma gauti darbo, bent jau arti orių sąlygų, kai dar galima išgyventi iš uždarbio. Verslo ryklių tarnai valdžioje tik padeda skurdinti žmones, kad jie sutiktų dirbti vergiškomis sąlygomis. Tam labai palankus karas Ukrainoje - galima gauti vergų, norinčių pabėgti nuo karo prievolės, taip pat karų Afganistane, Irake, Sirijoje, kitose buvusiose kolonijose ar marionetinėse valstybėse padariniai - imigrantai kaip tarakonai skverbiasi pro visus plyšius, atimdami darbo vietas iš mūsų piliečių
Vladimiras Laučius
2 d. ·
Vienintelis dalykas, kuris pastaruosius keletą metų neblogai sekėsi savąją premjerystę baigiančiai vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei, tai – kandidatavimas į prezidentus. Pavyko patekti į antrą turą ir 2019 metais, ir šiemet. Gal pavyktų ir po penkerių metų.
Visa kita – absurdo komedija, kurią geriausiai nusako premjerės žodžiai, ištarti po to, kai vienas jos mėgstamas paauglių lygio komikas scenoje nusimovė kelnes: „Aš pamačiau jo širdį”. Gal tą ir turėjo galvoje jos rinkėjai, sakydami, kad ji jiems – „širdžių prezidentė”?
Pirmasis šios komedijos veiksmas – kova su covid’u tokiais metodais, kuriems būtų galėjęs pritarti žmones namuose dėl šventos ramybės kalinęs Kinijos diktatorius Xi. Juk ir Šimonytė be skrupulų visus uždarė savivaldybėse, kai, nežinodama, ko imtis ir ką daryti, apsimetė kažin ką žinanti ir ryžtinga.
Kai nežinote, kaip gydyti ligą, galimai garinate actą arba liepiate gerti šlapimą. Kai bijote laisvo žmonių judėjimo (kurį jiems garantuoja Konstitucija, bet kam ji rūpi, tiesa?), uždarote juos savivaldybėse. Kai nežinote, ką daryti, tiesiog imituojate veiklą.
Čia – tas atvejis. Imituoti veiklą daug paprasčiau nei veikti. Taip ir prasidėjo ši didžiųjų veiklos imitacijų Seimo ir vyriausybės kadencija.
Antrasis veiksmas – Taivano atstovybės istorija ir beprasmė kova su Kinija. Visiška užsienio politikos nesėkmė ir pelnytas sąjungininkų susierzinimo bei patyčių objektas. Šimonytės vyriausybė ir jos pritarėjai kartojo, esą „mes – pirmi, ir tuoj Taivano atstovybes atsidarys kitos Vakarų valstybėse“. Bet nė viena to nepadarė. Tokiais atvejais sakoma ne „pirmi”, o „vieninteliai”. Ir jeigu dar yra manančių, jog būti tokiems vieninteliams – naudinga ir išmintinga, greičiausiai jie ir balsuos už tokių vienintelių vyriausybės vadovę ir šį sekmadienį, ir po penkerių metų.
Tuo metu dėl susireikšminusių politikos povų noro iškleisti savo spalvingas uodegas Lietuvai šią kadenciją buvo primestas neprognozuojamos, aferas mėgstančios šalies įvaizdis, kurį būsimoms vyriausybėms teks visaip glaistyti ir naikinti.
Šį įvaizdį dar labiau sustiprino trečias veiksmas – idėja blokuoti Kaliningradą, nesuderinus šio „drąsios Lietuvos” vyriausybės akibrokšto su Europos Sąjunga. Teko skubiai taisyti šią klaidą, slėpti po figos lapu vaizduotei vietos nepalikusią savo… „širdį” ir skubiai apsimesti, kad viso to net nebuvo.
Ketvirtas veiksmas – priešlaikinių rinkimų reikalavimas ir premjerės grasinimas, kad ji atsistatydins, jei jų nebus. Šis veiksmas – bene graudžiausiai juokingas. Jis parodė ne tik politinį, bet ir psichologinį užingridinės valdžios veidą.
Kaip knygoje „Narcisizmo kultūra” rašo Christopher’is Lasch’as, „nežiūrint kartais pasitaikančių visagalybės iliuzijų, Narcizas išlieka priklausomas nuo kitų, nes tik jais jis grindžia savo savigarbą. Jis neišgyvens be juo besižavinčios auditorijos Narcizui pasaulis – tai veidrodis.” Vadinasi, Narcizo grasinimas atsistatydinti – apokalipsė. Persigalvojimas atsistatydinti – didžiausio humanizmo aktas (tiek to, pasauli, gyvuok).
Penktas komedijos aktas – žadėtoji mokesčių reforma. Jos tiesiog nebuvo. „Pritrūko laiko, turėjome daug kitų reikalų”, – paaiškino valdantieji. Ir, patrypčioje vietoje, pernai rudenį padovanojo Lietuvai socialiai jautrų rinkiminį biužetą, kuriame – sic! – neatsirado pinigų augantiems gynybos poreikiams. Poreikiams, apie kuriuos, biudžetui pasiekus Seimą, staiga prabilo partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Taip prasidėjo šeštas kadencijos linksmybių veiksmas: pinigų gynybai ieškojimas. Jis trunka jau gerą pusmetį.
Seneliui Vytautui L. laimė baigėsi šiandien!
2 d. ·
Vienintelis dalykas, kuris pastaruosius keletą metų neblogai sekėsi savąją premjerystę baigiančiai vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei, tai – kandidatavimas į prezidentus. Pavyko patekti į antrą turą ir 2019 metais, ir šiemet. Gal pavyktų ir po penkerių metų.
Visa kita – absurdo komedija, kurią geriausiai nusako premjerės žodžiai, ištarti po to, kai vienas jos mėgstamas paauglių lygio komikas scenoje nusimovė kelnes: „Aš pamačiau jo širdį”. Gal tą ir turėjo galvoje jos rinkėjai, sakydami, kad ji jiems – „širdžių prezidentė”?
Pirmasis šios komedijos veiksmas – kova su covid’u tokiais metodais, kuriems būtų galėjęs pritarti žmones namuose dėl šventos ramybės kalinęs Kinijos diktatorius Xi. Juk ir Šimonytė be skrupulų visus uždarė savivaldybėse, kai, nežinodama, ko imtis ir ką daryti, apsimetė kažin ką žinanti ir ryžtinga.
Kai nežinote, kaip gydyti ligą, galimai garinate actą arba liepiate gerti šlapimą. Kai bijote laisvo žmonių judėjimo (kurį jiems garantuoja Konstitucija, bet kam ji rūpi, tiesa?), uždarote juos savivaldybėse. Kai nežinote, ką daryti, tiesiog imituojate veiklą.
Čia – tas atvejis. Imituoti veiklą daug paprasčiau nei veikti. Taip ir prasidėjo ši didžiųjų veiklos imitacijų Seimo ir vyriausybės kadencija.
Antrasis veiksmas – Taivano atstovybės istorija ir beprasmė kova su Kinija. Visiška užsienio politikos nesėkmė ir pelnytas sąjungininkų susierzinimo bei patyčių objektas. Šimonytės vyriausybė ir jos pritarėjai kartojo, esą „mes – pirmi, ir tuoj Taivano atstovybes atsidarys kitos Vakarų valstybėse“. Bet nė viena to nepadarė. Tokiais atvejais sakoma ne „pirmi”, o „vieninteliai”. Ir jeigu dar yra manančių, jog būti tokiems vieninteliams – naudinga ir išmintinga, greičiausiai jie ir balsuos už tokių vienintelių vyriausybės vadovę ir šį sekmadienį, ir po penkerių metų.
Tuo metu dėl susireikšminusių politikos povų noro iškleisti savo spalvingas uodegas Lietuvai šią kadenciją buvo primestas neprognozuojamos, aferas mėgstančios šalies įvaizdis, kurį būsimoms vyriausybėms teks visaip glaistyti ir naikinti.
Šį įvaizdį dar labiau sustiprino trečias veiksmas – idėja blokuoti Kaliningradą, nesuderinus šio „drąsios Lietuvos” vyriausybės akibrokšto su Europos Sąjunga. Teko skubiai taisyti šią klaidą, slėpti po figos lapu vaizduotei vietos nepalikusią savo… „širdį” ir skubiai apsimesti, kad viso to net nebuvo.
Ketvirtas veiksmas – priešlaikinių rinkimų reikalavimas ir premjerės grasinimas, kad ji atsistatydins, jei jų nebus. Šis veiksmas – bene graudžiausiai juokingas. Jis parodė ne tik politinį, bet ir psichologinį užingridinės valdžios veidą.
Kaip knygoje „Narcisizmo kultūra” rašo Christopher’is Lasch’as, „nežiūrint kartais pasitaikančių visagalybės iliuzijų, Narcizas išlieka priklausomas nuo kitų, nes tik jais jis grindžia savo savigarbą. Jis neišgyvens be juo besižavinčios auditorijos Narcizui pasaulis – tai veidrodis.” Vadinasi, Narcizo grasinimas atsistatydinti – apokalipsė. Persigalvojimas atsistatydinti – didžiausio humanizmo aktas (tiek to, pasauli, gyvuok).
Penktas komedijos aktas – žadėtoji mokesčių reforma. Jos tiesiog nebuvo. „Pritrūko laiko, turėjome daug kitų reikalų”, – paaiškino valdantieji. Ir, patrypčioje vietoje, pernai rudenį padovanojo Lietuvai socialiai jautrų rinkiminį biužetą, kuriame – sic! – neatsirado pinigų augantiems gynybos poreikiams. Poreikiams, apie kuriuos, biudžetui pasiekus Seimą, staiga prabilo partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Taip prasidėjo šeštas kadencijos linksmybių veiksmas: pinigų gynybai ieškojimas. Jis trunka jau gerą pusmetį.
Seneliui Vytautui L. laimė baigėsi šiandien!
Šiandien mes dirbdami kartu sugebėjome dvaro juokdariams, nuomonių formuotojams, komikams su savo karaliene I. Šimonyte aiškiai pasakyti, kad jie mums nevadovaus!
Todėl kviečiu vasarą būti aktyviems ir rudenį per spalio 13 d. Seimo rinkimus palaikyti NEMUNO AUŠRĄ!
Kas man iš tos laimės ….
Seneliui Vytautui L. laimė baigėsi šiandien!
Todėl kviečiu vasarą būti aktyviems ir rudenį per spalio 13 d. Seimo rinkimus palaikyti NEMUNO AUŠRĄ!
Kas man iš tos laimės ….
Seneliui Vytautui L. laimė baigėsi šiandien!
SPEKTAKLIS PUBLIKAI..
ka ji svencia , neviltis ir greitas krachas visu koncervu , isgamu, , klounai
Lietuvoje yra 24 proc. mazochistų,kurie po visko ką per 4 metus jiems padarė konservatoriai ir Šimonytė - visvien balsavo už Šimonytę. Stokholmo sindromas niekaip nepaleidžia. Į pirmą rinkimų turą net nėjau - nes nemačiau nei vieno verto kandidato. Į antrą turą ėjau balsuoti 15 min po rinkimų apygardos atidarymo - kad prabalsuoti PRIEŠ Šimonytę.
ka jie svencia sunku suprst , geda simonytei ir koncervams, dabar reikia ismest chunta is seimo
Ou Jiezus kokia baisi....
P r I e Š gali švęsti su velniais pragare!
REKLAMA
REKLAMA
Ingrida Šimonytė pralaimėjimą švenčia stipriau nei Gitanas Nausėda pergalę