Ignotas Adomavičius atsikirto Andriui Mamontovui: pasiūlė steigti savo ministeriją

Amerikoje. Kas JAV yra kultūros ministras, kiek iš biudžeto gaunate pinigų ? Spielbergas klausimo nesupranta - milijardą dolerių pats užsidirbau, reklama, filmai, rėmėjai. Tik nevykėliai prašo paramos iš valstybės. Nemanau kad Mamontovas yra garsesnis už Eltoną Džoną, už Miką Jagerį - tie nėjo mitinguoti, nebaubė - milijardus turi

kokio velnio tą apsišikusį raviolių lepentoją čia mums sekmadienį kišat, dar neprisiklausėt jo debiliškų sapaliojimų???

didžiausi skaldytojai visokie Mamontovai ir kiti konservai...

Trampo didžiai gerbiamas ir vertas gryno aukso rankovių segtukų Prezidentas Lukašenka tai tokiems sorošiniams menynykams kurie darė maištą, bet iš to tik krūva cichanoūskų liko, tai sugrūdo pagalius į užpakalius, tai buvo jo performansas. Aš tada nelabai supratau, kad ne į temą, čia labiau pedoiškrypėlių braižas ir jie taip tenkinasi... tai bet dabar tai aišku, tai buvo sarkastinis performansas, kad ko norit ir propaguojate, tai mėgaukitės, tai paskui apsiverkę verkė, kad juos privertė vertybių per užpakalį paimt. Tai buvo gan linksmas ir geras performansas ir už tai Lukašenka net priedo nepaėmė iš algos nei jokio fondo.

Ateis naujas ministras. padarys auditą. Pasirodys kad 90 procentų taip vadinamų menininkų gauna pinigus iš biudžeto - už nieką. Atims pinigėlius - tada maldausite adomavičiaus sugryžti. Sako auditorius Dulkys bus kultūros ministeris

Eina ketvirti okupacijos metai. Karo metai. Frontas, lavonai, išplėšti miestai.
Ir Lietuvoje… Kultūristų streiko fone…
Žurnalistai vis dar išsitraukia savo mylimą klausimėlį:
„Kieno Krymas?“
Ne, čia ne pokštas. 2025-ieji.
Ir vis dar — ta pati scena, tas pats teatras, tie patys aktoriai.
Šitaip atrodo lietuviškos pseudo-kultūros realybė.
Scena, kurioje svarbiau ne tiesa, o teisingas atsakymo tonas.
Ne realybė, o gražiai sušukuota iliuzija.
Kultūrininkai ir žurnalistai nori, kad žmonės atsakinėtų iliuzijomis.
Kad sakiniai būtų gražūs, švarūs, kaip teatro premjeroje.
Kad Krymas būtų „ten, kur mes norėtume“.
Ne ten, kur jis yra.
Jie nepakelia tikrovės. Jiems reikia pasakos. Sapno. Iliuzijos. Ideologiškai sterilaus atsakymo, kurį būtų galima gražiai iškabinti ant sienos.
Yra didžiulis skirtumas tarp klausimų „kaip turėtų būti“ ir „kieno yra“. Adekvatiems aišku. Fantastams nelabai.
Ir kai ministras vengia atsakyti, jie pyksta ne dėl esmės.
Jie pyksta, kad žmogus nevaidino pagal jų režisūrą.
Norintiems sužinoti atsakymą, užtenka atsidaryti žurnalistų meką D e l fi
Taip, net ir D fi. Ir ten aiškiai parašyta, kieno šiuo metu yra Krymas. Laikas sužinoti nežinantiems.
Bet kai gyveni pseudo kultūros burbule, tikrovė visada atrodo kaip „provokacija“.

Mamutas gaidys yra

Ko dar šitas karvablynis maišosi prie kultūros ir meno darbuotojų? Eitų prie kubilo, pasiimtų mergą , surinktų šnapsadraugius su telefonais, ir susuktų filmuką be imitacijų natūraliai, stambiu planu. Va čia tai būt Žemaitaičio supratimo menas.

Nemuno aušra taip sau politinė jėga. Bet skaldymu užsiima protestuotojai. Minutei įsivaizduokite, kad Nemuno aušrai atiteko Krašto apsaugos ministerija. O kariškiai ima maištauti, nesutinka paklūsti tokiam paskyrimui, boikotuoja valstybės vadovus, nevykdo įsakymų... Taip jūsų manymu atrodo demokratija?

Kultūrininkai-labai kultūringi. Ana valdžia mitinguotojus išvaikė, bylas iškėlė. Šitie vis dar tiki Demokratija. O čia jau perversmas ir visai ne kultūringas.