Ekspremjeras Gediminas Vagnorius teigia iki šiol esąs įsitikinęs, kad 1999-aisiais priimtas įsipareigojimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (IAE) buvo veikimas prieš Lietuvą.
Ar Lietuva galėjo atsispirti Europos Komisijos (EK) spaudimui uždaryti IAE? Kieno iniciatyva buvo prisiimti įsipareigojimai, neužtikrinus alternatyvaus energijos tiekimo, palikti šalį be ekonomikos stabilumą užtikrinančios jėgainės? Ar šiuo metu šalies vadovai iš tiesų siekia pratęsti IAE darbą? Apie tai "Lietuvos žinios" kalbėjosi su 1996-1999 metais premjero pareigas ėjusiu G.Vagnoriumi, po konflikto su prezidentu Valdu Adamkumi vyriausybės vadovo kėdę užleidusiu tuometiniam konservatorių fovoritui Rolandui Paksui.
Per žingsnį nuo sutarimo
- 1996-1999-aisiais, eidamas premjero pareigas, laikėtės pozicijos, kad Lietuva neturi įsipareigoti uždaryti IAE, kol neturėsime alternatyvaus energijos tiekimo. Tačiau jums atsistatydinus, viskas pasisuko kita linkme?
- Tai įvyko dėl kai kurių politikų neprincipingumo, nenorėjimo ir negalėjimo ginti Lietuvos interesus. Europos Sąjunga (ES) nenustatė, kad IAE nesaugi, tad ir reikalavimo uždaryti ją saugumo sumetimais nebuvo. Mano vadovaujama vyriausybė nei 1997, nei 1999 metų pradžioje nesutiko prisiimti įsipareigojimo uždaryti IAE dėl politinių motyvų.
Mums buvo pavykę įtikinti EK leisti eksploatuoti I-ąjį ir II-ąjį IAE blokus iki technologiškai numatytos datos: preliminariai I-asis blokas turėjo veikti iki 2015-2020 metų, II-asis - iki 2020-2025 metų.
EK dar 1997 metais bandė mus spausti, gąsdindama problemomis dėl narystės ES. Mus bandė įtikinti, kad tarptautinė komisija įrodys, jog elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų. Su tuo nesutikdami, pasiūlėme suburti tarptautinę nepriklausomų ekspertų komisiją, kuri įvardytų realią padėtį: jei pasirodytų, kad IAE nesaugi, Lietuva įsipareigotų ją uždaryti. Dėl to su tuometiniu EK vadovu sutariau 1997-ųjų pabaigoje lankydamasis Briuselyje. Tačiau po pusės metų EK pranešė atsisakanti ketinimų sudaryti tokią komisiją, nes tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pateikė preliminarią nuomonę, jog pripažinti IAE nesaugia nėra pagrindo. Laikėmės labai griežtos pozicijos: dėl politinių motyvų neuždarinėsime IAE, nes tai pakirstų mūsų energetinį saugumą. Be to, atkreipėme dėmesį, kad kol Lietuva yra prisijungusi prie buvusios Sovietų sąjungos energetikos sistemos, IAE uždarymas paskatintų padidinti elektros energijos gamybą nesaugiose Rusijos atominėse elektrinėse.
- IAE uždarymas siejamas su elektros tilto į Vakarus statyba. Tačiau pastarasis projektas nutrūko dar 1999-aisiais, premjero poste jus pakeitus Rolandui Paksui. Kodėl tai įvyko?
-1999 metų birželį, tik pradėjus dirbti R.Pakso vyriausybei, jos atstovai Briuselyje netikėtai EK įsipareigojo uždaryti IAE, o po savaitės žengė kitą skandalingą žingsnį - atšaukė jau pradėtą įgyvendinti elektros tilto statybos projektą, kuriame ketino dalyvauti Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų Vakarų šalių stambiausios kompanijos. Jos buvo prisiėmusios įsipareigojimą turimomis politinėmis priemonėmis stabdyti EK spaudimą Lietuvai dėl IAE uždarymo.
- Tačiau tuo metu į IAE Lietuvoje buvo reaguojama labai isteriškai, ją uždaryti reikalavo politikai ir piliečių organizacijos.
- Prisimenu, kaip vienas kolega, labai patyręs užsienio politikos srityje, mane įkalbinėjo balsuoti už IAE uždarymą motyvuodamas: „Šiandien balsuokime, o kai ateis laikas - neuždarykime.“ Tuo metu buvo neatsakingai mąstančių žmonių, buvo ir visai nesupratusių, ką reiškia IAE uždarymas šalies ekonomikai. Bet buvo ir trečioji grupė, kuri labai gerai suprato, ką daro, kokia iš to bus nauda kai kurioms šalių kaimynių kompanijoms, ir kokia žala - Lietuvai. Tuo visiškai neabejoju. Kaip neabejoju ir tuo, kad tiek R.Paksas, tiek Eugenijus Maldeikis, vykdydami kažkieno valią, labai gerai žinojo, ką daro.
Rusijos interesas
- Sunku patikėti, kad tokius sprendimus R.Pakso vyriausybė priėmė vienasmeniškai, neturėdama nei jį delegavusios Tėvynės sąjungos (TS), nei prezidento V.Adamkaus palaikymo?
- Manau, kad didžiausią įtaką šiam procesui darė Rusijos ir Prancūzijos, turinčios pikinės elektros energijos eksporto monopolį, energetikos kompanijos. 1997-1999 metais ir aš dėl IAE patyriau didžiulį spaudimą. Mano manymu, R.Paksui ir jo vyriausybėje dirbusiam ūkio ministrui E. Maldeikiui didžiausią poveikį padarė Rusijos energetikai ir politikai, nes nė viena Vyriausybė per vieną savaitę nepriima tokių strateginių sprendimų, darančių didžiulę žalą Lietuvos valstybei, be kieno nors įtakos.
Tuo metu Lietuva buvo bene vienintelė regione būsimoji ES narė, turinti kompleksą objektų, užtikrinančių labai paklausios pikinės elektros energijos eksportą. Tai labai erzino kaimynę Rusiją, norinčią dominuoti energetikos sektoriuje, taip pat ir kai kurias Vakarų valstybes. Neatsitiktinai buvome spaudžiami ne tik uždaryti IAE, bet ir stabdyti elektros tilto statybą. R.Pakso vyriausybei žengus tokius žingsnius, jau tada sakiau, kad tai Lietuvos interesų išdavystė.
- Ar R.Pakso tikrai nerėmė prezidentūra? Juk tų pačių metų rudenį po skandalo dėl „Mažeikių naftos“ atsistatydinęs iš premjero posto, R.Paksas buvo pakviestas dirbti prezidento V.Adamkaus patarėju energetikos klausimais, turėjo kuruoti elektros tilto statybos projektą?
- Dėl R.Pakso santykių su prezidentūra ir man kyla tokių klausimų. Asmeniškai prezidentas V.Adamkus visada palaikė atominės elektrinės darbo idėją. Kodėl jis tuo metu neužprotestavo R.Pakso vyriausybės sprendimo - nežinau.
Kai kurie prezidento patarėjai, manau, darė didžiulę įtaką. Neabejoju, kad R.Paksas su jais turėjo labai gerus kontaktus, o su kai kuriais - išlaikė iki šiol.
Trūksta sutarimo
- Ar tai, ką Lietuva daro dabar, kalbėdama apie IAE veiklos pratęsimą, yra perspektyvūs žingsniai?
- ES teisės aktuose yra numatyta, kad esant būtinybei tam tikri įsipareigojimai gali būti atidėti, tačiau tai padaryti tikrai sudėtinga ir nevyksta vienos valstybės valia.
Pasigendu aktyvesnio Lietuvos diplomatijos ir šalies vadovų veikimo šioje srityje. Nepakanka tik pareiškimų ar Aleksandro Abišalos (Vyriausybės paskirto derybininko dėl IAE darbo pratęsimo - red.) pasirodymo. Reikia visos Lietuvos valdžios atstovų bendros ir labai tvirtos pozicijos bei koordinuotų veiksmų, kurių stinga.
- Prisimenant Valstybės saugumo departamento skandalo metu išaiškėjusius aukštų valstybės pareigūnų ryšius su įtakingais Rusijos energetikų atstovais, žinant pastarųjų siekius Lietuvoje, ar nestebina daugiau deklaratyvus nei konkrečiais veiksmais paremtas mūsų vadovų požiūris į IAE veiklos pratęsimą?
- Matyt, ne visos Lietuvos partijos vienodai remia nuostatą siekti IAE uždarymo atidėjimo. Tuo, kad Lietuva neturi bendros pozicijos, naudojasi EK.
Sutinku, kažkas yra ne taip valdžios struktūrose, nes paprastai bendrus nacionalinius interesus liečiantys klausimai turėtų būti sprendžiami vieningai.
- Kažin ar galima tikėtis vienybės, tam tikroms interesų grupėms akivaizdžiai bandant vykdyti atskirą politiką? Juk jūs pirmas prabilote apie „prezidentūrėles“, bandančias daryti įtaką net šalies vadovui?
- Taip, bet prezidentas atsisakė kai kurių buvusių patarėjų paslaugų. Tai patvirtina, kad kai kurie žmonės savo asmeninius interesus dangstė pasinaudodami prezidentūra. Esu įsitikinęs, kad tie žmonės apgaudinėjo prezidentą ir padarė daug žalos Lietuvos valstybei.
- Tada kalbėjote apie svetimų jėgų įtaką Lietuvos valstybei. Ar dabar tas spaudimas sumažėjo?
- Tikrai ne. Tada, priimdami sprendimus, žinojome, kokį patirsime spaudimą. Visiškai tuo nesistebėjau, kaip nesistebiu ir dabartiniu spaudimu. Tačiau stebiuosi kai kuriais dabarties politikais, negalinčiais apginti Lietuvos interesų. Spaudimas buvo ir bus, tačiau todėl ir esi politikas, kad turėtum drąsos pasakyti „ne“. Sunku pasakyti, kas trukdo susitarti, tačiau, mano manymu, yra partijų, kurios priešinasi Lietuvos energetiniam savarankiškumui, gal net ne dėl ideologinių, bet dėl komercinių sumetimų.
Perspektyva - sugrįžti
- Prieš mėnesį paskelbėte laišką Tėvynės sąjungos (TS) vadovybei, pripažindamas savo klaida sprendimą 1999-aisiais pasitraukti iš šios partijos. Bandote sugrįžti?
- Tokių susitarimų ir pageidavimų nebuvo. Pusę metų vyko derybos dėl bendrų centro ir dešiniųjų jėgų kandidatų Seimo rinkimuose, tarėmės mes (G.Vagnoriaus vadovaujama Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga - red.), Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, TS atstovai. TS vadovybė dar nėra priėmusi sprendimo, ir viena iš laiško aplinkybių buvo svarstymas, kaip padėti jiems apsispręsti. Tai nebuvo sutikimas ar noras būti įtrauktiems į TS rinkimų sąrašą: aš iš karto pasakiau, kad rinkimuose dalyvausiu ne kaip partijos kandidatas, bet savarankiškai, Telšių rinkimų apygardoje.
Laiškas TS vadovybei nebuvo vien mano iniciatyva - jis parengtas bendru sutarimu, siekiant suvienyti jėgas, grįžti į ankstesnes pozicijas, nesprendžiant strateginių klausimų. Iš tikrųjų pripažįstu savo klaidą: 1999-aisiais mums reikėjo neišeiti iš partijos, iškentėti pusmetį - tada TS būtų buvusi stipresnė.
- Buvęs TS vadovas, dabartinis garbės pirmininkas V.Landsbergis jūsų laišką pavadino „pozityviu dalyku, bet pavėluotu“. Ar tai nėra aiškus pasakymas, kad kelio atgal nebėra?
- Dėl pavėluoto - nežinau, nes su TS vadovybe buvo sutarta, kad mes tokio pobūdžio laiškelį atsiųsim po to, kai baigsis jų jungimasis su krikščionimis demokratais. Apie tai kalbėjomės dar rudenį, jie to prašė. V.Landsbergis, kiek girdėjau, parėmė tokią poziciją. Bet aš TS vidaus virtuvės nežinau ir per daug nesidomiu.
- Griežtai kritikuojate R.Paksą, tačiau 2001-2002 metais jūsų partijos nariai prabilo apie tai, kad jūs ir tuometiniai liberaldemokratai ieškote suartėjimo?
- Niekada apie tai nekalbėjome. Apie tai galėjo kalbėti kai kurie mūsų partijos nariai, kurie paskui išėjo. Kai kurie iš jų tikrai norėjo suvesti mus su R.Pakso partija.
Tokių susitarimų būti negalėjo, nes visą laiką su R.Paksu buvome opozicijoje. Labai abejoju, ar kada nors susitarsime: nes manome, kad jie vykdo prorusišką politiką. Turiu pasakyti, kad nuo tada, kai R.Paksas išėjo iš Vyriausybės ir pasitraukė iš TS, liovėmės kritikuoti konservatorius: esame vieninga partija, ir anksčiau ar vėliau turėsime susivienyti. Turime atverti akis ir suvokti, kad daugelis, kurie ketina dalyvauti rudenį vyksiančiuose rinkimuose, neperkops 5 proc. barjero, o ateityje Lietuvoje liks trys stiprios partijos. Todėl geriau būti eiliniu įtakingos partijos nariu, negu nereikšmingos jėgos vaduku.
Jurga TVASKIENĖ
