Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su Karinių oro pajėgų vadu Antanu Matučiu.
Pastaruoju metu girdime, kad padidėjo grėsmė iš Rusijos, nes jie pradėjo naudoti reaktyvinius dronus. Kuo jie yra sudėtingesni ir kuo sunkiau juos numušti?
Techniškai reaktyvinis dronas darosi labai panašus į kruizinę raketą. Didžiausias jo pavojus yra greitis. Tos technologijos, kurios buvo taikomos Ukrainoje ir pakankamai sėkmingai kovojo su lėtesniais dronais, jos buvo sėkmingos ir natūralu, kad dabar atsiradęs daug greitesnis dronas kelia naujų iššūkių.
Mes girdėdavome, kad galima droną numušti nuo žemės, dronas prieš droną arba naikintuvais, kas dabar yra daroma. Ar kiti du atvejai būtų veiksmingi prieš tokius dronus?
Paprasčiausiai reikia drono perėmėjo, kuris galėtų atitinkamu greičiu sekti pažeidėją. Čia yra tik laiko klausimas. Tokios technologijos Lietuvoje neturime. Bet tai nėra vienintelis ginklas. Tradiciniai konvenciniai ginklai, jie niekur nėra dingę. Egzistuoja tas pats orlaivis ar raketinė oro gynybos ginkluotė ir ji tą užduotį puikiai sprendžia.
Tai galima manyti, kad kol kas naikintuvai prieš dronus yra vienintelis būdas.
Taip, tik, natūralu, mums reaguoti palieka mažiau laiko, viskas turi vykti ženkliai greičiau. Jei taikinys yra šalia sienos, rizikų yra daugiau.
Kodėl pastebime ne visus dronus
Prieš savaitę vienas dronas praskrido Lietuvos pietinę dalį ir, kaip manoma, jis nukrito Lenkijoje. Pasigirdo kalbos, kad praskrido vos ne visą Suvalkų koridorių, o mes nesureagavome. Kokia ten buvo situacija? Kodėl nebuvo paskelbto oro pavojaus?
Dronas buvo sekamas, tik ne visą kelią. Natūralu, pirminis pranešimas, kai jis pateko į Lietuvos oro erdvę, buvo vienintelis skambutis iš pasienio, bet niekas negalėjo patvirtinti nei kas tai yra, nei koks tai objektas. Tai buvo skambutis, pranešantis, kad kažkas įskrido į Lietuvos teritoriją. Mūsų stebėjimo priemonės vėliau jį aptiko Lietuvos teritorijoje, bet vizualaus identifikavimo teritorijoje nėra. Jo greitis panašus į prognozuojamą drono greitį, trajektorija panaši, pakankamai stabili, sprendimas dėl jo numušimo buvo priimamas arti Kaliningrado sienos.
Ar tai reiškia, kad mes neturime radarų sistemos, kuri padėtų pastebėti dronus?
Jau yra transliuojama, kad turime tam tikrų spragų, kurios iš lėto yra sprendžiamos.
Kiek ir kokios tai spragos?
Detaliai negaliu viešai pasakoti apie aukščius ir kryptis, kuriose yra tam tikrų spragų. Tai artimiausiu metu bus išspręsta.
Ministras R. Kaunas sakė, kad perkamos radarų sistemos bus integruotos ir labiau matysime savo sieną. Ar jau yra tos sistemos ir kiek jos padeda?
Ne visos sistemos yra, buvo minėta apie pirmuosius keturis radarus. Tai jie yra diegiami ir artimiausiu metu jau tikrai pasileis. Kai kurie duomenys mus pasiekia ir jie duoda pridėtinę vertę. Reikia suprasti, kad visiems šiuo metu visko reikia ir pristatymo terminai nėra taip, kaip nuėjus į prekybos centrą nusipirkti kažką. Reikalinga infrastruktūra, žemė, personalo parengimas ir tas procesas niekada nėra per naktį išsprendžiamas.
Žmonės piktinosi, kai buvo paskelbtas oro pavojus ir pasirodė, kad ten paukščiai. Ar mums trūksta kažkokių sistemų, kad atpažintų paukščius ir ne paukščius? Sakoma, kad Latvijoje yra geresnė atpažinimo sistema?
Latviška akustinė sistema šioje situacijoje tikrai nebūtų gelbėjusi. Kai mes kalbame apie paukščių būrį, tai pirminis vaizdinys yra žąsų ar gulbių būrys, kurį mes matome vizualiai skrendantį virš Lietuvos laukų ar miškų. Kraštinis atvejis, kuris aptariamas šiuo metu, paukščių būrys buvo aptiktas 4 km aukštyje. Tai nei nuo žemės, nei akustinė sistema nefiksuos, kas tai yra. Vienintelė priemonė – radijo lokatorius. Jo veikimo principas yra atspindys nuo bet kurio objekto ir nuo to pradedi vertinti likusius faktorius – koks tai yra greitis, trajektorija, iš kur tai atsiranda. Bet kai objektas išskrenda iš Baltarusijos teritorijos ir turime požymių, kad tai gali būti ne tik paukščiai, nes būrio greitis buvo pakankamai didelis, tai taip ir buvo sureaguota. Greičiausias ir lanksčiausias būdas yra naikintuvai.
Kiek mūsų oro erdvė yra apsaugota?
Kiekviena ginkluotės sistema turi tam tikrą teritoriją, kurią ji gali dengti. Reikia suprasti, kad siena su Baltarusija ir Kaliningradu bendrai sudaro apie 1000 km. Tai yra tikrai platus ruožas. Ši pirmoji užduotis yra tikrai sudėtinga. Antrosios užduoties sudėtingumas yra tai, kad taikos metu mes turime identifikuoti ir atpažinti objektą. Negalime šaudyti į bet ką, nes gali numušti civilinį lėktuvą, gali žūti žmonės ir taip toliau. Negalime vertinti lygiagrečiai tos pačios situacijos, kad Ukrainoje muša viską, o Lietuvoje – ne. Ne tai, kad negalime, bet teisinis reguliavimas yra truputį kitoks. Karo metu objektas neatpažintas, nežinomas, tai reiškia svetimas ir rankos atsiriša daug laisviau.
Kaip jūs vertintumėte tokius teiginius, kad jeigu įskristų daugiau nei du dronai, naikintuvai nieko nepadarytų, negalėtų reaguoti?
Ne visiškai. Naikintuvas tikrai ne vieną droną gali numušti. Tačiau yra klausimas, kaip mes traktuosime šitą įvykį? Ar tai vis dar yra neapibrėžtumas ir vis dar taika, ar tai yra priešiškas veiksmas ir ketinimas startuoti agresiją. Tikriausiai situacijos vertinimas ir priemonės būtų kitos.
Visą pokalbį išgirskite interviu pradžioje esančiame vaizdo įraše.
Tekstą parengė tv3.lt praktikantė Aira Švagždytė.
