Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Nuostabus Liaučiaus interviu su Grybauskaite. Nuostabiai teisingi atsakymai. Esu sužavėta.Taip, visiška tiesa, kad lietuviams susipriešinti pernelyg didelė prabanga. O Vasiliauskas apjuodinęs mūsų gerb. prezidentą pademonstravo tik savo paranoją. Dabar jau nebegalima tikėti ir jo iškelta "valstybininkų" versija. Negali būti, kad kone visi mūsų inteligentai būtų savo tautos priešai. Juk kiekvienas apie save galvojam, kad mylim savo šalį. O kas verčia mus galvoti, kad kiti tai ne?
Kas taip verčia galvoti Vasiliauską?
Kas taip verčia galvoti Radžvilą?
Kas taip verčia galvoti Vasiliauską?
Kas taip verčia galvoti Radžvilą?
Jokio pagrindo isskyrus valstybine paplavu vieta neturi pilti ir an Dalios. Dalai aiskiai pasisako pries monopolijas , kurias sutvere valstybibininkai.Ko tau daugiau reikia? Tu ant kirkilo nieko nesakei, kad jis valstybininku stogas ant Pociaus taip pat.J.z
dėkui balsui už šį interviu. Dėkui ir Radžvilai už reklamą - turėsim prezidentę net už Putiną stipresnę:)
Nuostabus interviu. Nuostabiai teisingi atsakymai. Taip, visiška tiesa, kad lietuviams susipriešinti pernelyg didelė prabanga. Vasiliauskas apjuodinęs mūsų gerb. prezidentą pademonstravo tik savo paranoją. Dabar jau nebegalima tikėti ir jo iškelta "valstybininkų" versija. Negali būti, kad kone visi mūsų inteligentai būtų savo tautos priešai. Juk kiekvienas apie savegalvojam, kad mylim savo šalį. O kas verčia mus galvoti, kad kiti tai ne? Kas taip verčia galvoti Vasiliauską?
ir tu, Brutai? :)
Laikiau Radžvilą išmintingu žmogum iki šiol. O išmintingas žmogus turėtų mokėti atpažinti kitą išmintingą žmogų. Visai neaišku iš kokių tamsių savo dvasios klodų Radžvilas šį kartą ištraukė tokias įtarias mintis.
Laikiau Radžvilą išmintingu žmogum iki šiol. O išmintingas žmogus turėtų mokėti atpažinti kitą išmintingą žmogų. Visai neaišku iš kokių tamsių savo dvasios klodų Radžvilas šį kartą ištraukė tokias įtarias mintis.
Ateisim ir nubalsuosim. Ir gali neabejoti, Gediminai, tuo ką girdi ir matai. Dalia bus gera prezidentė. Ačiū Dievui.
Visi kandidatės atsakymai tiesiog tobuli. Daugumai net sunku patikėti, kad Lietuva gali turėti tobulą vadovą:)
ar tu rusas?
Mieli Lietuvos piliečiai,
įvertinus visus kandidatus į Prezidento pareigas kviečiu Jus šių metų gegužės mėnesio 17 dieną ateiti į savo rinkimų apylinkes ir balsuoti už Dalią Grybauskaitę,nes neabejotinai nėra jokio priimtesnio pasirinkimo, lyginant ją su kitais kandidatais. Tiesą pasakius sunku pasakyti ko galima iš jos tikėtis, nes aš jos asmeniškai nepažįstu, tad laiduoti už ją žinoma negaliu, tačiau neabejoju, kad iš esmės išskyrus ją nėra iš ko rinktis. Reikia pastebėti, kad pasirinkimo galimybės Prezidento rinkimuose yra itin skurdžios, norėtųsi kad būtų kokie bent trys lygiaverčiai varžovai, tačiau yra kaip yra, o ne kaip norėtumėme kad būtų ir reikia rinktis iš to kas kandidatavo.
įvertinus visus kandidatus į Prezidento pareigas kviečiu Jus šių metų gegužės mėnesio 17 dieną ateiti į savo rinkimų apylinkes ir balsuoti už Dalią Grybauskaitę,nes neabejotinai nėra jokio priimtesnio pasirinkimo, lyginant ją su kitais kandidatais. Tiesą pasakius sunku pasakyti ko galima iš jos tikėtis, nes aš jos asmeniškai nepažįstu, tad laiduoti už ją žinoma negaliu, tačiau neabejoju, kad iš esmės išskyrus ją nėra iš ko rinktis. Reikia pastebėti, kad pasirinkimo galimybės Prezidento rinkimuose yra itin skurdžios, norėtųsi kad būtų kokie bent trys lygiaverčiai varžovai, tačiau yra kaip yra, o ne kaip norėtumėme kad būtų ir reikia rinktis iš to kas kandidatavo.
Vytautas Radžvilas. Apyaušrio dalia ar patekanti putinizmo saulė? (1 dalis)
2009-04-23
Prezidento rinkimų kampanija įsibėgėjo tiek, kad jau drąsiai galima apibūdinti politinį jos turinį ir prasmę. Panašu, kad virš Lietuvos pateka skaisti putinizmo saulė. Arba leidžiasi tamsus jo šešėlis. Nelygu, kas ko laukia. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtų požiūriai ir vertinimai, reikalo esmė nuo to nesikeičia.
Nuotaikų vaivorykštė: nuo euforijos iki baimės
Du dešimtmečius trukusi valstybės kelionė dviem kryptimis vienu metu artėja prie pabaigos. Jos maršrutas buvo vingiuotas ir driekėsi apylankomis. Tačiau jeigu neįvyks nieko netikėto, netrukus turėtų paaiškėti, kad tai buvo tik ilgas kelias namo – į Maskvą per Briuselį. O apibūdinant šį kelią politologiškai galima pasakyti, kad sėkmingai įsitraukusi į Vakarų pasaulio struktūras, tapusi ES ir NATO nare, Lietuva tuo pat metu ne mažiau sėkmingai dreifavo rusiškos – putiniškos – politinės sistemos link.
Autokratijos ir despotizmo rūmas beveik baigtas statyti, tereikia uždėti jo stogo vainiką. Šiuo baigiamuoju veiksmu, ko gero, kaip tik ir tapts artėjantys Prezidento rinkimai.
Sociologinės apklausos byloja, kad dauguma šalies piliečių su džiaugsmingu virpuliu ir net apimti ekstazės laukia ateinančios Gelbėtojos – jiems visų bėdų ir vargų pabaiga jau arti. Tačiau netrūksta ir kitokių – matančių ir mąstančių. Tos mažumos abejonės ir nerimas tolydžio stiprėja virsdamas tikra artėjančio pavojaus nuojauta. Toji nuojauta tiesiog tvyro ore ir gausiuose komentaruose rinkimų tema dažniausiai prasiveržia spontaniškomis asociacijomis ir palyginimais. O lyginamos figūros – “vienintelė verta kandidatė” Lietuvoje ir toks pat “neturintis lygių” Rusijos lyderis.
Nereikia būti pranašu – vos perskaitę šiuos žodžius tuntai kandidatuojančią į prezidentus eurokomisarę įsimylėjusių žmonių čia pat pulti juos paneiginėti ir bus pasiruošę sudraskyti į gabalėlius juos parašiusį autorių. Jie drąsiai pareikš, kad tokie palyginimai tėra karščiuojančios vaizduotės vaisius ir liguisto, tiesiog paranojiško įtarumo požymis.
Kadangi ginčas neišvengiamas, pirmas būtinas žingsnis – paversti jį dalykiška ir konstruktyvia diskusija, kurioje vyrautų ne jausminga retorika, bet kuo racionalesni ir dalykiškesni argumentai. Tik jie galėtų išsklaidyti visas abejones ir būgštavimus bei leistų atsakyti į svarbiausią klausimą, ar įžvelgiami ir nuolatos primenami panašumai tarp eurokomisarės D. Grybauskaitės ir ministro pirmininko V. Putino tėra paviršutiniškos ir dirbtinai “pritemptos” analogijos, ar vis dėlto šias dvi figūras sieja gelminis ryšys, leidžiantis kalbėti apie tikrą politinę jų giminystę. Iš karto reikia pabrėžti – tokių dalykų neįmanoma išsiaiškinti tyrinėjant vien šių dviejų asmenų biografijas ir charakterio savybes. Reikalinga būtent politologinė, maksimaliai atsieta nuo asmeniškumų, šio klausimo analizė.
Svarstymai, ar D. Grybauskaitė yra „lietuviškasis Putinas“, be abejonės, būtų ne tik naivūs ir juokingi, bet ir nekorektiški kandidatės atžvilgiu. Tačiau analizuojant šiuos prezidento rinkimus politologiniu požiūriu yra ne tik prasminga, bet ir būtina klausti, ar ši rinkimų kampanija ir tikėtinas minėtos kandidatės tapimas šalies vadove nėra paskutinis kelio „valdomos demokratijos“ link tarpsnis, o tikėtinas jos tapimas šalies vadove – baigiamasis ir galutinis putiniško stiliaus politinės sistemos įsitvirtinimo Lietuvoje aktas.
Kad šios analizės neasmeniškas pobūdis taptų dar akivaizdesnis, iš karto nurodysime, jog visai įmanoma, kad galinti tapti „lietuviškojo putinizmo“ įsikūnijimu bei simboliu kandidatė net nenutuokia apie galbūt jos laukiančią tokią jos politinės karjeros perspektyvą ir baigtį. Taigi šiame straipsnyje du „lyginami“ politikai svarbūs tik tiek, kiek jų kelio į politiką bei karjeros vingiai padeda geriau atskleisti gelminius – struktūrinius – Lietuvos ir Rusijos politinių sistemų panašumus.
Rinkimų kampanijos grimasos
Savaime suprantama, kad pradėti jų ieškoti šiuo atveju dera analizuojant ir lyginant pačias rinkimų kampanijas. Net metus paviršutinišką žvilgsnį pirmasis panašumas stačiai bado akis. Prezidento rinkimai Rusiijoje, atvedę į vadžią V. Putiną, ir netrukus įvyksiantys Lietuvos prezidento rinkimai panašūs kaip du vandens lašai pirmiausia tuo, kad grindžiami ne kokiu nors kitu, o Deus ex machina principu. Jo esmė gana paprasta: į varganų, nelaimėse ir liūdesyje paskendusių žmonelių pasaulį staiga nusileidžia visagalė aukštesnės prigimties ir rūšies būtybė., pasiruošusi išgydyti visus varguolių sopulius ir išdžiovinti jų ašaras.
Tačiau įsidėmėtina, kad šio nusileidimo patys nelaimėliai greičiausiai nė nepastebėtų, jeigu apie tai jiems nepraneštų taip pat iš aukštybių garsiai nuskambančios sveikinimo fanfaros ir trimitai. Tik taip prieš dešimtmetį rusai sužinojo, kad blankus, jokiais talentais nežibėjęs valdininkas ir yra tas niekieno iki tol nepastebėtas ir neįvertintas “kietas vaikinas”, kuriam skirta ištraukti iš prarajos iki tol valdžiusių “demokratų” chaose paskandintą ir nualintą, gausių priešų “parklupdytą ant kelių” šalį.
Ir Rusijos piliečiai neįtikėtinai lengvai (klausimas, ar ne lengvabūdiškai jiems kyla tik dabar) patikėjo, kad prieš juos – įžvalgus ir toliaregis politikas, atkursiantis “pažemintos” jų valstybės galią ir didybę. Lietuvoje vyksta kažkas panašaus. Briuselyje tyliai plušėjusi eurokomisarė ilgą laiką Lietuvoje buvo beveik nepastebima, o tiesą sakant – ir gerokai primiršta. Tačiau staiga ji apsireiškė, ir ne bet kaip – keliais kritiškais, bet, svarbiausia, ypač piktais ir griausmingais pareiškimais apie apverktiną šalies ekonomikos ir finansų padėtį bei valdžios aplaidumą ir nusikalstamą išlaidavimą.
Šitų pareiškimų pakako, kad virtinės politikos tyrinėtojų, komentatorių ir apžvalgininkų protai nušvistų ir didžiojo praregėjimo akimirką jie vietoje absoliučiai daugumai piliečių menkai pažįstamos ir svetimos eurokomisarės išvystų lietuviškąją “geležinę ledi”, vienintelę galinčią prikelti tautą iš dvasinio ir moralinio nuopuolio ir išvesti ją per ekonominės krizės dykumas ir brūzgynus į išsiilgtą stabilumo ir gerovės žemę.
Tokia prapliupusių liaupsių lavina neturi nieko bendra su natūraliu kandidato prisistatymu visuomenei ir net nepanaši į įprastinę reklamos kampaniją. Ji kur kas labiau primena tipišką masinės hipnozės seansą. Jos paskirtis ir tikslas – ne supažindinti ir įtikinti, bet aptemdyti protus ir įteigti, kas norima. Ir tik nors kiek atgavus amą bei išsilaisvinus iš šios hipnozės kerų įmanoma suvokti jos tikrąjį pobūdį ir mastą.
Tai galima padaryti įdėmiau apmąsčius ir kritiškai įvertinus kelis nuolatos primenamus ir pabrėžiamus kandidatės bruožus, turinčius įrodyti jos absoliutų pranašumą prieš visus kitus galimus varžovus rinkimuose. Tokių išankstinių ir neva savaime suprantamų “įrodymų” pateikiama vos keletas, tad nėra labai sunku juos išvardyti ir išsiaiškinti, kiek jie svarūs ir įtikinami.
(Bus daugiau)
2009-04-23
Prezidento rinkimų kampanija įsibėgėjo tiek, kad jau drąsiai galima apibūdinti politinį jos turinį ir prasmę. Panašu, kad virš Lietuvos pateka skaisti putinizmo saulė. Arba leidžiasi tamsus jo šešėlis. Nelygu, kas ko laukia. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtų požiūriai ir vertinimai, reikalo esmė nuo to nesikeičia.
Nuotaikų vaivorykštė: nuo euforijos iki baimės
Du dešimtmečius trukusi valstybės kelionė dviem kryptimis vienu metu artėja prie pabaigos. Jos maršrutas buvo vingiuotas ir driekėsi apylankomis. Tačiau jeigu neįvyks nieko netikėto, netrukus turėtų paaiškėti, kad tai buvo tik ilgas kelias namo – į Maskvą per Briuselį. O apibūdinant šį kelią politologiškai galima pasakyti, kad sėkmingai įsitraukusi į Vakarų pasaulio struktūras, tapusi ES ir NATO nare, Lietuva tuo pat metu ne mažiau sėkmingai dreifavo rusiškos – putiniškos – politinės sistemos link.
Autokratijos ir despotizmo rūmas beveik baigtas statyti, tereikia uždėti jo stogo vainiką. Šiuo baigiamuoju veiksmu, ko gero, kaip tik ir tapts artėjantys Prezidento rinkimai.
Sociologinės apklausos byloja, kad dauguma šalies piliečių su džiaugsmingu virpuliu ir net apimti ekstazės laukia ateinančios Gelbėtojos – jiems visų bėdų ir vargų pabaiga jau arti. Tačiau netrūksta ir kitokių – matančių ir mąstančių. Tos mažumos abejonės ir nerimas tolydžio stiprėja virsdamas tikra artėjančio pavojaus nuojauta. Toji nuojauta tiesiog tvyro ore ir gausiuose komentaruose rinkimų tema dažniausiai prasiveržia spontaniškomis asociacijomis ir palyginimais. O lyginamos figūros – “vienintelė verta kandidatė” Lietuvoje ir toks pat “neturintis lygių” Rusijos lyderis.
Nereikia būti pranašu – vos perskaitę šiuos žodžius tuntai kandidatuojančią į prezidentus eurokomisarę įsimylėjusių žmonių čia pat pulti juos paneiginėti ir bus pasiruošę sudraskyti į gabalėlius juos parašiusį autorių. Jie drąsiai pareikš, kad tokie palyginimai tėra karščiuojančios vaizduotės vaisius ir liguisto, tiesiog paranojiško įtarumo požymis.
Kadangi ginčas neišvengiamas, pirmas būtinas žingsnis – paversti jį dalykiška ir konstruktyvia diskusija, kurioje vyrautų ne jausminga retorika, bet kuo racionalesni ir dalykiškesni argumentai. Tik jie galėtų išsklaidyti visas abejones ir būgštavimus bei leistų atsakyti į svarbiausią klausimą, ar įžvelgiami ir nuolatos primenami panašumai tarp eurokomisarės D. Grybauskaitės ir ministro pirmininko V. Putino tėra paviršutiniškos ir dirbtinai “pritemptos” analogijos, ar vis dėlto šias dvi figūras sieja gelminis ryšys, leidžiantis kalbėti apie tikrą politinę jų giminystę. Iš karto reikia pabrėžti – tokių dalykų neįmanoma išsiaiškinti tyrinėjant vien šių dviejų asmenų biografijas ir charakterio savybes. Reikalinga būtent politologinė, maksimaliai atsieta nuo asmeniškumų, šio klausimo analizė.
Svarstymai, ar D. Grybauskaitė yra „lietuviškasis Putinas“, be abejonės, būtų ne tik naivūs ir juokingi, bet ir nekorektiški kandidatės atžvilgiu. Tačiau analizuojant šiuos prezidento rinkimus politologiniu požiūriu yra ne tik prasminga, bet ir būtina klausti, ar ši rinkimų kampanija ir tikėtinas minėtos kandidatės tapimas šalies vadove nėra paskutinis kelio „valdomos demokratijos“ link tarpsnis, o tikėtinas jos tapimas šalies vadove – baigiamasis ir galutinis putiniško stiliaus politinės sistemos įsitvirtinimo Lietuvoje aktas.
Kad šios analizės neasmeniškas pobūdis taptų dar akivaizdesnis, iš karto nurodysime, jog visai įmanoma, kad galinti tapti „lietuviškojo putinizmo“ įsikūnijimu bei simboliu kandidatė net nenutuokia apie galbūt jos laukiančią tokią jos politinės karjeros perspektyvą ir baigtį. Taigi šiame straipsnyje du „lyginami“ politikai svarbūs tik tiek, kiek jų kelio į politiką bei karjeros vingiai padeda geriau atskleisti gelminius – struktūrinius – Lietuvos ir Rusijos politinių sistemų panašumus.
Rinkimų kampanijos grimasos
Savaime suprantama, kad pradėti jų ieškoti šiuo atveju dera analizuojant ir lyginant pačias rinkimų kampanijas. Net metus paviršutinišką žvilgsnį pirmasis panašumas stačiai bado akis. Prezidento rinkimai Rusiijoje, atvedę į vadžią V. Putiną, ir netrukus įvyksiantys Lietuvos prezidento rinkimai panašūs kaip du vandens lašai pirmiausia tuo, kad grindžiami ne kokiu nors kitu, o Deus ex machina principu. Jo esmė gana paprasta: į varganų, nelaimėse ir liūdesyje paskendusių žmonelių pasaulį staiga nusileidžia visagalė aukštesnės prigimties ir rūšies būtybė., pasiruošusi išgydyti visus varguolių sopulius ir išdžiovinti jų ašaras.
Tačiau įsidėmėtina, kad šio nusileidimo patys nelaimėliai greičiausiai nė nepastebėtų, jeigu apie tai jiems nepraneštų taip pat iš aukštybių garsiai nuskambančios sveikinimo fanfaros ir trimitai. Tik taip prieš dešimtmetį rusai sužinojo, kad blankus, jokiais talentais nežibėjęs valdininkas ir yra tas niekieno iki tol nepastebėtas ir neįvertintas “kietas vaikinas”, kuriam skirta ištraukti iš prarajos iki tol valdžiusių “demokratų” chaose paskandintą ir nualintą, gausių priešų “parklupdytą ant kelių” šalį.
Ir Rusijos piliečiai neįtikėtinai lengvai (klausimas, ar ne lengvabūdiškai jiems kyla tik dabar) patikėjo, kad prieš juos – įžvalgus ir toliaregis politikas, atkursiantis “pažemintos” jų valstybės galią ir didybę. Lietuvoje vyksta kažkas panašaus. Briuselyje tyliai plušėjusi eurokomisarė ilgą laiką Lietuvoje buvo beveik nepastebima, o tiesą sakant – ir gerokai primiršta. Tačiau staiga ji apsireiškė, ir ne bet kaip – keliais kritiškais, bet, svarbiausia, ypač piktais ir griausmingais pareiškimais apie apverktiną šalies ekonomikos ir finansų padėtį bei valdžios aplaidumą ir nusikalstamą išlaidavimą.
Šitų pareiškimų pakako, kad virtinės politikos tyrinėtojų, komentatorių ir apžvalgininkų protai nušvistų ir didžiojo praregėjimo akimirką jie vietoje absoliučiai daugumai piliečių menkai pažįstamos ir svetimos eurokomisarės išvystų lietuviškąją “geležinę ledi”, vienintelę galinčią prikelti tautą iš dvasinio ir moralinio nuopuolio ir išvesti ją per ekonominės krizės dykumas ir brūzgynus į išsiilgtą stabilumo ir gerovės žemę.
Tokia prapliupusių liaupsių lavina neturi nieko bendra su natūraliu kandidato prisistatymu visuomenei ir net nepanaši į įprastinę reklamos kampaniją. Ji kur kas labiau primena tipišką masinės hipnozės seansą. Jos paskirtis ir tikslas – ne supažindinti ir įtikinti, bet aptemdyti protus ir įteigti, kas norima. Ir tik nors kiek atgavus amą bei išsilaisvinus iš šios hipnozės kerų įmanoma suvokti jos tikrąjį pobūdį ir mastą.
Tai galima padaryti įdėmiau apmąsčius ir kritiškai įvertinus kelis nuolatos primenamus ir pabrėžiamus kandidatės bruožus, turinčius įrodyti jos absoliutų pranašumą prieš visus kitus galimus varžovus rinkimuose. Tokių išankstinių ir neva savaime suprantamų “įrodymų” pateikiama vos keletas, tad nėra labai sunku juos išvardyti ir išsiaiškinti, kiek jie svarūs ir įtikinami.
(Bus daugiau)
Dalia Grybauskaitė: „LEO LT" buvo klaida