Anksčiau labai skeptiškai žiūrėjau į Estijos ruso - psichologo (pavardę pamiršau) gebėjimą iš nuotraukos spręsti apie žmogaus charakterį, polinkius, net ateitį. Dabar pakeičiau savo požiūrį. Kodėl ? Todėl, kad jis, pažiūrėjęs į Graužinienės nuotrauką, pasakė : "Šita sugrauš bet kurį, jei panorės" ("Eta zagriziot liubogo, esli zachočet"). Akivaizdu, kad tas "specas" teisus, Graužinienė graužia intensyviai. Nežinau tik ar psichologas žinojo Graužinienės pavardę, ar atsitiktinai išėjo toks žodžių žaismas - Graužinienė sugrauš.

"Mobijaus kilpa Lietuva" ("Karštas komentaras" ir "Tiesiai šviesiai " leidiniai) 2013-11-14

KOMENTARAS STRAIPSNIUI

Rašinys atitinka šio leidinio pavadinimą. Tai kaip emocionalus bėgimas per karštas žarijas. Tam reikia drąsos, pasitikėjimo, žinojimo ir laisvos žurnalistinės plunksnos… Galima būtų dėl vieno ar kito teiginio padiskutuoti, bet tai ne esmė. Esmė yra ta, kad tokie rašiniai apskritai vis dar prasiveržia į viešą spaudą. Po tokių kietų atakų prieš visus, kas siekia TIESOS ir TEISINGUMO tai beveik neįtikėtina…

Autorė beveik poetine kalba aiškina: “Zvimbia į ausis aisčių palikuonims iš plokščiaekranių ir žydrųjų (gerą rusą menančių) televizorių ekranų, internetinių portalų, radijo imtuvų ir kitų namų apyvokos daiktų, kuriuos uzurpavo medija “. Taip, tai taip. Visame pasaulyje didžiulę įtaką į žmonijos sąmonę daro žiniasklaida. Svarbiausia kieno ir kokiais tikslais ji yra valdoma. “Dainuojančios revoliucijos” metais pasirodę rašiniai dabar jau tampa, kaip laikmečio stebuklu. Net ir tie,kurie dešimtmečius kolaboravo okupaciniam režimui ėmė įsileisti tuos autorius, kurie žadino Tautos gyvastį, jos sąmoningumą, telkė beveik visuotinam laisvės siekiui. Tada LKP prarado didžiąją savo įtakos dalį ir suprato kur visa tai galėjo nuvesti. Vieša liustracija, komunistinės politikos ir veiklos įvertinimas ir uždraudimas būtų pribaigęs SSKP monstro filialą LSSR. Verta pripažinti, kad “hegemono” partijos gretose buvo daug išsimokslinusių ir didelę valdymo patirtį turinčių asmenų. Nei LKP viršūnėlė, nei jų aplinka nepanoro bent laikinai pasitraukti į nuošalę ir tada prasidėjo Lietuvos komunistų partijos chamelioniškos metamorfozės. Buvo keičiami pavadinimai, kuriami “buferiniai uabai”, o visą tai pridengti buvo pasikviesta “purvasklaida”, kuri mielai pakrypo ton pusėn,kur sidabriniai gražiai skamba. Dabar Lietuvos žiniasklaidoje matome tik likučius tų, kurie Lietuvos Sąjūdžio metais buvo tapę kelrodėmis žvaigždutėmis.

TĘSINYS
Jei kas bandydavo atkreipti į tokią situaciją dėmesį, tai būdavo puolama aiškinti, kad visokios ideologijos su trispalvėmis rankose ir sielose nieko nereiškia, kad kur kas svarbiau tik ekonomika ir t.t. Kai dvasingumas buvo totaliai ir nuosekliai trypiamas, tai net ir duonos kąsnis galėjo doresnio piliečio burnoje užstrigti. Esu įsitikinęs, kad, kaip sakoma, “žmogus turi būti gražus ir kūnu ir siela”. Išryškinant vien tik materialinius prioritetus, kartais, beje, netgi labai abejotino vertingumo, prarandamas ideologinis pamatas kurti šalies ateities vizijas. Dvasiškai nustekenta visuomenė yra kur kas lengviau pavergiama ir Rytų imperijos apologetai tai gerai žino. Tad ar reikia stebėtis “penktos kolonos” kuriamomis intrigomis siekiant susigrąžinti “naša pribaltika” teritoriją į imperijos gniaužtus. Tam tinkamos įvairios priemonės.

“Draugai, mums beliko užimti tik paštą, telegrafą ir geležinkelio stotį, ir revoliucija bus įgyvendinta”, prieš šimtą metų sakė bolševikų vadas Leninas. XXI -ame kompiuterinių technologijų amžiuje tų “medija” priemonių yra kur kas daugiau, tačiau pati jų reikšmė išlieka. Prieš porą dešimtmečių sunku būtų buvę patikėti, kad tos priemonės bus taip mikliai perimtos į neokomunistinių jėgų priklausomybę ar bent įtaką.

Straipsnio autorė Myra Kovalski bando mums priminti, ką nuveikė ir veikia “purvasklaida” paskutiniais metais. Tikrai ne visi žurnalistai persimetė į “seniausią profesiją”. Yra dar pulkelis drąsuolių, kurie gal sutinka geriau ploniau ant duonos sviestą tepti, bet įtartiniems galingiems ir turtingiems užsakovams netarnauti. Tam pulkeliui priskirčiau ir šio rašinio autorę, kuri negali atsistebėti kaip mikliai bandoma užviršuoti Lietuvoje politinę piramidę “savo žmogumi”. Pastarojo slaptos pažymos nutekinimo skandalo metu bandžiau atkreipti dėmesį į tos pažymos reikšmingą, kur kas didesnio dėmesio nusipelniusią esmę. Buvo pasirodė netgi keletas rašinių taip pat ta pačia kryptimi. Gaila, bet naujas šūsnis užsakyminių angažuotų rašinių esmę apie galimą priešrinkiminių įtakų dezinformacijos grėsmę vėl užvertė žiniasklaidą. Televizinę, galima sakyti, užvertė totaliai. Ir tik vienas kitas drąsus žurnalistas pabando įsiterpti ir atkreipti visuomenės dėmesį į Rytų imperijos pinamus dezo tinklus ir tikslus. Situacija sudėtinga, bet ne beviltiška. Viskas mūsų piliečių – rinkėjų rankose ir sąmoningume. Tautos daugumos valia – neginčijamas prioritetas demokratiją kuriančioje šalyje.