Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
„Gavau karališkus baltus karpytus jurginus, ir pražydo daug, gausiai“, – gėles rodė kaišiadorietė Ona Raudeliūnienė.
Kaišiadorietės Onos auginami jurginai tradiciškai pražydo jai ypatingu metu – per vardines.
„Myliu visas paprastas gėles, ne egzotines, pačios gražiausios lauko gėlės ir senovines darželio gėles. Labai kvepia šitie flioksai, nuostabūs, jaučiasi iš toli“, – džiaugėsi ji.
Džiugina gėlės ne tik savame darželyje, jų visada gauna ir Oninių proga. Iš Dzūkijos kilusi moteris, sako anksčiau vardadienius švęsdavo labiau net nei gimtadienius.
„Tokia tradicija buvo pinti vainikus, bet vardinių proga iš vakaro, paslapčia. Ir užkabina ant vinies vainiką, atsidarai duris ryte – bumt ant galvos vainikas“, – aiškino O. Raudeliūnienė.
Per Onines aidėdavo visos apylinkės – vardas buvęs labai populiarus. Dzūkai net sakydavo:
„Dzieve dzieve kožnon pirkion Onutė. Ona, Onutė, Onytė, Onelė.“
Ir išties statistika skelbia, kad Ona – pats populiariausias moters vardas Lietuvoje. Nuo 20 amžiaus pradžios jis suteiktas daugiau kaip 102 tūkst. moterų – skaičiuojama, kad šiuo metu mūsų šalyje gyvena kiek per 22 tūkst. Onų.
Oninių prietarai
Oninės simbolizuoja ir vasaros brandą. Tad ūkininkai skubėdavę javus pjauti.
„Gaspadorius pereina per lauką, kepurę perbraukia, jei įkrenta grūdas – jau galima. Jei pernoks, kirsi, byrės, daug nuostolių pasidarysi“, – pasakojo etnografijos muziejaus edukatorius Gintaras Markevičius.
„Pradėdavo maždaug nuo Mergelės Marijos Škaplierinės iki Oninių – apie 10 dienų darbas trukdavo, nukirsdavo...“ – kalbėjo G. Markevičius.
Lietuviškas tradicijas puoselėjančio Etnografijos muziejaus edukatoriai sako, kad tinkamą dieną pirmajai prapjovai pasirinkdavo įvairiausiais būdais
„Tokių visokių kaip ir prietarų – sulaukt pilnaties, nes jei anksčiau pradėsi kirsti, tai varpos bus užsimerkusios ir sunkiai kulsis. Nepradėdavo pirmadienį ir blogai, jei penktadienį pradėsi kirsti savaitės pabaigoje – tai duona bus labai juoda“, – sakė G. Markevičius.
Oninių proga iš naujo javų derliaus būtinai ir šviežią duoną kepdavo.
„Per Onines sakydavo: Šventa Ona – nauja duona arba Šventa Ona – duonos ponia. Pasikuldavo šviežių rugių, naujų, pasimaldavo ir pirma duona būdavo iš naujo derliaus“, – minėjo etnografijos muziejaus edukatorė Lorita Kulakauskienė.
Kaip pasigaminti Skudurinę Onutę?
O kol tėvai derliumi rūpinasi, patys mažiausieji – žaidžia. Tik pirktinių žaislų reta pas ką buvę, daugiausia juos gamindavo patys – iš medžio, šiaudų ar medžiagų. Mergytėms gi svarbiausia lėlytės.
„Skudurines lėlytes mes dažniausiai vadiname Onutėmis, tai va čia ir su Oninėm kartu draugystė tų Onučių“, – aiškino muziejininkė Daiva Zubrienė.
Ir muziejininkė rodė, kaip gimsta miela ir savita skudurinukė.
„Keli skudurėliai, kelios virvelės, galvelėn įkišta skudurėlių gūželė ir apriši, suriši, sumataruoji ir žiūrėk jau ir lėlytė, kuo puikiausia, kuo jaukiausia, ir prie rankos smagi, ir prie dūšios gera“, – kaip pasigaminti lėlę rodė D. Zubrienė.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
