Po keleto dienų švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pilnametystę - 18-ąsias metines. Jeigu valstybė būtų jaunuolis, tai, pagal mūsų šalies įstatymus, šia proga galėtų oficialiai šampano (ir ne tik) išgerti. Tačiau gyvenimas rodo, kad, kaip ir tokio amžiaus šiuolaikiniai jaunuoliai, taip ir aštuonioliktą nepriklausomybės atkūrimo gimtadienį švenčianti Lietuva svaigintis dar nesubrendusi.
Algirdas Jakulis
Stinga meilės didžiosioms šventėms
Galima sakyti, kad svarbiausi jubiliato organai jau susiformavę, bet dar labai silpni, kad būtų dirbtinai svaiginami ar patys svaigtų dėl per aštuoniolika gyvenimo metų pasiektų rezultatų. Itin daug problemų, ypač pastaraisiais ketveriais brendimo metais, išryškėjo dėl silpnų jaunuolio smegenų, Seimu vadinamų. Didžiausia kaltė, suprantama, jaunų tėvų - rinkėjų, kurie, patys nelengvai išsivadavę iš ilgai trukusios tironiškos globos, nelabai žino, ką su sava laisve daryti ir kaip tą savo vaikelį auginti bei auklėti.
Taip jau sutampa, kad abi labai garbingos mūsų valstybės šventės: Lietuvos valstybės atkūrimo diena - Vasario 16-oji ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena - Kovo 11-oji, rikiuojasi tuoj pat po meilę simbolizuojančių neoficialių. Prieš Vasario 16-ąją vis labiau įsisiūbuoja raudonomis širdutėmis nudažyta, iš Vakarų importuota, stipriai komercializuota Valentino diena, o prieš Kovo 11-ąją tulpių žiedais sužydi pastaruoju metu pozicijas kiek užleidžianti, iš sovietinių Rytų atvežta (tik nesakykit, kad tai vokiečių komunistės Klaros Cetkin darbas), moterų lygybę su vyrais turėjusi simbolizuoti, ideologizuota Tarptautinė moters diena.
Gal čia slypi priežastis, jog, per šias šventeles išdaliję meilę, jos vis dar pritrūkstame didžiosioms valstybės šventėms. Tiesa, tik pasidžiaugti galima, kad Alytuje praėjusios Vasario 16-osios minėjimas pritraukė daug miestelėnų. Džiuginanti ir moksleivių iniciatyva šventės dalyviams skruostus išdažyti Lietuvos vėliavos spalvomis. Visai gražu būtų, jei šis jaunimo sumanymas peraugtų į trispalvių juostelių prisegimą šventės dalyviams ir sutiktiems praeiviams atlapuose, nes nuspalvinti skruostai, labai tinkami bendraamžių būrelyje, ne itin patogūs, pavyzdžiui, į oficialius susitikimus skubančiam miesto merui ar į bažnytėlę žingsniuojančiai močiutei.
Nemokamas tik sūris spąstuose?
Už gausų alytiškių plūstelėjimą į minėjimą, žinoma, reikėtų dėkoti ir gražiam orui, bet vis dėlto piliečių sudominimas turėtų būti šventės organizatorių reikalas. Kad ir kaip mylime savo miesto kolektyvus, gal retkarčiais būtų linksmiau, jeigu ne vien jie metai iš metų mirgėtų ant šventinių podiumų. Suprantama, taip pritraukiami ištikimiausi tokių renginių dalyviai - dainininkų, šokėjų ir muzikantų artimieji, tačiau gal žiūrovų padaugėtų, jei šventiniuose renginiuose dalyvautų, tarkime, kultūrinių mainų su kitais miestais rezultatas: įvairūs meno kolektyvai įvairaus skonio žiūrovams.
Ir tikrai šioms šventėms nepakenktų bei dalyvių šventinės nuotaikos nesugadintų, jei visi (ar bent jau absoliuti dauguma) Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios renginių būtų nemokami. Šiuo atveju kalbėti, kad nemokamas būna tik sūris spąstuose, ne visai tiktų. Metę daugybę jėgų ir lėšų drąsios Lietuvos įvaizdžiui užsienyje formuoti, neturėtume pamiršti patriotizmo ugdymo šalies viduje svarbos ir tikrai galėtume valstybės (savivaldybių) kišenėse rasti grašių, o gausių atlikėjų gretose patriotiškai geranoriškos valios, kad šių švenčių proga sugebėtume žmones pakviesti į nemokamus koncertus, kitus renginius.
Kitas dalykas, ar tuose renginiuose žmonės nori dalyvauti ir pademonstruoti savo patriotinius jausmus. Prieš Vasario 16-ąją užklydau į vieną interneto pokalbių svetainę, kur buvo audringai aptariamas straipsnis apie Vilniaus Katedros aikštėje vyksiantį patriotinį šventinį koncertą. Pritrenkė, kad absoliuti dauguma komentatorių buvo nusiteikę antipatriotiškai. Argumentai taip pat pritrenkiantys: atseit pagyventumėt jūs už minimalią algą, pažiūrėčiau, kokie patriotai būtumėt. Bet, palaukite, kaip galima tėvynės meilę algos ar pensijos dydžiu matuoti?
Visų pirma nereikėtų painioti nepasitenkinimo Seimu, Vyriausybe, savivaldybe, darbdaviu, girtaujančiu kaimynu ar nemandagia pardavėja su patriotizmu, kuris, žinia, yra jausmas, kai mylima, gerbiama, aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra. Antra, niekuomet neteko girdėti, kad dėl paties tingumo, apsileidimo, iniciatyvos stokos kas nors kaltintų savo motiną. Ar dėl gaunamos minimalios algos kas nors koneveikia savo gimdytoją? Gal savąjį kvailumą reikėtų keikti, jog, motinai nuolat kartojant „mokykis, vaikeli, kad į žmones išeitum“, viską praleidai pro ausis?
„Kas ne patriotas, tas idiotas”
Tėvynė irgi yra motina, ir nemanau, kad ji kalta dėl asmeninių dažno piliečio nesėkmių. Nepatinka minimali alga, keisk darbą, ieškokis antro, užsiimk individualia veikla, mokykis, persikvalifikuok, galiausiai emigruok, jei manai, kad užjūriuose mana tiesiai į burną krinta vien ant sofutės gulint ar prie alaus filosofuojant.
Tik kažin ar normalus lietuvis, kur nors Anglijoje nusipirkęs namuką, įsigijęs svajonių džipuką ir turintis sąskaitėlę banke, iš patriotizmo nubrauks ašarą skambant Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės himnui.
Man, pavyzdžiui, visai ne gėda prisipažinti, kad aidint Lietuvos himnui ar stiebu į viršų kylant trispalvei iš pasididžiavimo sava šalimi akyse kaskart suspindi ašara. Teko gyventi ir užsienyje, tikrai palankiomis sąlygomis ir be didelių rūpesčių, tačiau, prabėgus trims mėnesiams po sugrįžimo iš atostogų Lietuvoje, užgrauždavo gimtinės ilgesys ir nė minutėlės nekildavo mintis tolesnį gyvenimą praleisti toli nuo tėvynės. Todėl visiškai sutinku su radikaliu posakiu: „Kas ne patriotas, tas idiotas.“ Nes nemylėti savo motinos, kad ir kokia ji būtų, kaip ir nemylėti savo tėvynės, gali tik su savimi susipykęs individas.
Ieškokime, kas mus vienija
Tiesiog sunkiai suprantama, kad pas mus jau gėdijamasi prisipažinti esant patriotu. Ta keista plintanti mada patriotiškai nusiteikusius piliečius laikyti nevispročiais tikriausiai kyla iš kitos mūsų tautos ligos - negatyvaus nusiteikimo ir išankstinio negatyvaus požiūrio į viską.
Štai visuomenės apklausos rodo, kad 53 proc. Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, o keturi iš dešimties - 39 proc. - respondentų teigė, kad jie patenkinti demokratijos veikimu šalyje. Prieš metus nepasitenkinimas demokratijos veikimu šalyje buvo beveik toks pat, o patenkintų demokratijos veikimu buvo 9 procentiniais punktais daugiau nei dabar. Tiesą sakant, kažin ar per metus taip suprastėjo mūsų demokratinių institucijų veikimas.
Suprantama, mums dar toli iki gilias demokratijos šaknis turinčių šalių, galime pasiguosti tik tuo, kad idealiai veikianti demokratijos mašina dar niekur neišrasta ir vargu bau bus. Tik džiaukimės, kad jau toli esame nuo labai specifinės mūsų rytinių kaimynių - Baltarusijos ir Rusijos - „demokratijos“.
Įdomu, kad demokratijos veikimu Lietuvoje labiausiai patenkinti jauni žmonės, o nepatenkinti -perkopusieji penkiasdešimtmetį. Čia vėlgi dažniausiai painiojami du skirtingi dalykai: demokratija, reiškianti valdymo formą, kai visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, su nedarbu, maža pensija, nostalgiškais jaunystės prisiminimais ar senatviniu sąnarių skausmu. Pavasaris - patogi proga atsikratyti negatyvizmo ir įsiklausyti į vieno animacinio filmuko herojaus žodžius: „Kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks.“
Tačiau, kad ir kaip ten būtų, nesvarbu, ar esame patriotai, ar nelabai, ar Lietuvoje vargelį vargstame, ar svečiose šalyse nuo dangaus žvaigždes raškome, turėtume ieškoti ne kas mus skiria, o kas vienija. Juk mūsų, Lietuvos pagimdytų, šiame pasaulyje tiek mažai. Tad rytoj, Tarptautinę moters dieną, sveikindami moteris ne vien pripažinkime, kad jos yra lygiavertės partnerės, bet ir pabrėžkime, jog visos jos nuostabios, mūsų meilės, pagarbos, globos kasdien nusipelnančios.
O Kovo 11-ąją vieni kitus pasveikinkime sulaukus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pilnametystės, pasilinkėdami, kad visi kartu ją augintume ir auklėtume. Ir būtinai įsiklausykime į kardinolo Audrio Juozo Bačkio raginimą: „Kasdien turime galvoti ne tik apie savo šeimą, vaikus ar įmonės darbą, bet ir apie šalia esančius žmones bei valstybę, kad ji būtų geresnė ir gražesnė.“
