Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis ir Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius.
Ar daugėja tikinčių?
Iš ties žmonės eina į bažnyčią, tiki Dievu arba pradeda tikėti, jeigu anksčiau netikėjo. Ar jūs pastebite, kad bažnyčiose daugėja žmonių, tikinčių? Kokia situacija Lietuvoje?
A. Peškaitis: Neturiu sociologinių ir statistinių duomenų, bet aiškiai pastebiu augimą. Bernardinų bažnyčioje, akivaizdu, kad žmonių žymiai daugiau. Pavyzdžiui, paskutinis įvykis, jau tradicinis žinomas, piemenėlių mišios. Tai yra Kalėdų išvakarių, tiksliau Kalėdų mišios. Kaip Velyknaktis yra, taip ir Piemenėlių mišios. Žmonės realiai netilpo bažnyčioje. Aš net neatsimenu, kad taip kada nors yra buvę. Kurie atėjo vėliau, jie fiziškai netilpo ir stovėjo lauke.
Šitas žmonių pagausėjimas bent jau mūsų Bernardinų bažnyčioje (tikrai nežinau, kaip kitose) stebimas po pandemijos pabaigos arba visų apribojimų nuėmimo. Pandemija nebuvo pasibaigusi, bet apribojimai buvo panaikinti ir prasidėjo karas. Kai prasideda karas, yra toks posakis: „Kare nebūna netikinčių“. Pas mus, ačiū Dievui, karas neprasidėjo, tačiau žmonės pajuto didžiulį nerimą.
Tas nerimas, ne tik manau, bet ir žinau, kadangi tenka kalbėti su daugeliu žmonių, perauga į egzistencinį nerimą. Kai jau yra tas tas nerimo lygis, tenka ieškot ne paguodos, ne meditacijų kažkokių rytietiškų, tenka ieškot gelbėtojo. Bažnyčia liudija Kristų. Aš iš tikrųjų labai aiškiai matau, kaip nekeista man, net daugėja bažnytinių santuokų, nes jau ilgą laiką jų mažėjo. Dabar vėl po truputį auga.
Ar galima eiti komunijos be išpažinties?
Yra tekę gyventojams girdėti įvairius atsiliepimus apie komuniją ir išpažintį. Ar išties būna kažkokių situacijų, išskirtinių momentų, kai žmogus gali eiti komunijos ir be išpažinties?
A. Peškaitis: Tiesą sakant beveik visada gali. Pirmiausia, mišiose yra gailesčio aktas. Jeigu mes į jį rimtai žiūrime, Dievas atleidžia mums. Labai klaidinga yra nuomonė, aš manau, kad jos jau beveik nėra, bet kartais pasitaiko, kad reikia būtinai prieš kiekvienas mišias atlikti išpažintį, jeigu nori priimt komuniją.
Šiaip jau bažnyčia prašo išpažintį atlikti kartą į metus. Tai ganėtinai per mažai, mano galva, nes žmogaus sąžinė yra taip sutverta, kad ji ugdosi, dinaminis procesas ta sąžinė. Jeigu mes taip atmestinai, kartą į metus, nueisime, pasakysime, kad gal susikeikiau, gal kartais apgavau kažką, čia ne išpažintis. Išpažintis yra šventojoje dvasioje pasižiūrėjimas į save ir ji turi būti atliekama. Vėlgi, aš negaliu nustatyti niekam termino. Toks labai vidutinis patarimas – bent kartą į du mėnesius.
Kodėl aš sakau komuniją visada galima priimti? Pavyzdžiui, net jeigu tu ir padarei stipresnę, sunkesnę nuodėmę, bet tu esi pasiryžęs išpažinties nueiti artimiausiu metu, tai gali priimti komuniją. Jeigu tu to nepadarei, visada yra tų nuodėmių, apsileidimų, kurie mus vargina. Pasitikėdamas priimk tu Dievo malonę savo širdimi, malda priimk komuniją, tau ji padės.
Tai iš tikrųjų yra labai svarbu. Apaštalas Paulius rašo savo laiškuose: „Nenuvertink“. Nepradėk sakyti: „Ai komuniją visada gali priimti.“ Ne, ne visada. Yra atvejų, kai, pavyzdžiui, žmogus gyvena vienoje ar kitoje nuodėmėje ir nežada to keisti, nežada eit išpažinties. Tada taip, tada jisai ateina sudėjęs rankas ir prašo palaiminimo.
Tai reiškia, kad jis dėl kažkurių priežasčių neina išpažinties, gyvena, turbūt, kažkokioje būsenoje ar kažką apsisprendęs, aš čia nespėliosiu. Jis nori priimti palaiminimą, jis nori priimti dvasinę komuniją vis tiek, ačiū Dievui. Popiežiaus Pranciškaus palaiminimas daugelį šokiravo, kad asmeniškas palaiminimas gali būti suteiktas bet kuriam žmogui, ir homoseksualiam.
Ne dėl jo homoseksualumo ar jo gyvenimo būdo, o dėl to kad jis ateina, prašo palaiminimo. Ką reiškia palaiminimas? Aš, kaip kunigas, prašau, kad šitame žmoguje išsipildytų Dievo valia. Taip, yra situacijos, kai įvairios žmonių grupės ar žmonės pakeičia savo gyvenimo būdą, jau galiausiai gali eiti ir eina komunijos.
Kitas dalykas, kad jautresni žmonės nebūtinai turi būti padarę nuodėmę, kuri tiesiogiai nusižengtų konkrečiam Dievo įsakymui. Tada jau tu negalėtum eiti komunijos, bet ir tai, jeigu tu pasiryžęs eiti išpažinties iš karto, pirmai progai pasitaikius tu gali eiti. Taip pat yra jautrių žmonių, kurie savo nuodėmes tikrai išgyvena jautriai. Jie jaučiasi kažkaip nešvarūs ir ateina, prašo palaiminimo.
Geopolitiniai įvykiai ir Dievo paieškos
Kai tokia geopolitinė sudėtinga situacija, mes matome, kad karas vyksta vienoje ir kitoje pasaulio pusėje, kiek svarbu, kai žmonės jaučia nerimą? Kiek žmonės linksta prie Dievo labiau? Ar yra sąsajos su geopolitiniais įvykiais ir Dievo paieškomis?
P. Aleksandravičius: Yra sąsajos. Jau brolis Peškaitis paminėjo, kad visas vidinis nerimas gali tapti egzistenciniu nerimu, kai žmogus ima ieškoti kur kas gilesnių gyvenimo gairių, nei matosi kasdienybėje. Velykų paslaptis ir apskritai visa krikščioniškoji paslaptis žmogui primena, kad šalia mūsų regimo pasaulio egzistuoja ir tai, ko mes nematome.
Kur kas galingesnis, stipresnis, žinoma, paslaptingesnis, nes nematomas, bet ir kupinas dieviškos energijos pasaulis. Dievas yra pasaulio kūrėjas ir visas klausimas yra tik toks, kiek mes sugebėsime tai, kas yra nematoma, įsisąmoninti, pamatyti, pajausti savo kasdieniniame gyvenime. Jeigu tai pavyksta, tuomet aš drįsčiau pasakyti, kad žmogaus gyvenimas keičiasi.
Krikščionybės misija yra parodyti, kaip nematoma, dieviška energija, Kristus, jo mirties ir prisikėlimo procesas veikia tautose, veikia kiekvieno iš mūsų pasąmonėje ir kaip mes galėtumėme prie to prisijungti. Kritinėse situacijose, kai vyksta karai, genocidai, didelis nerimas ir apskritai labai neaiškūs procesai pasaulyje su dirbtiniu intelektu, labai keistų šiuo metu dalykų pasaulyje vyksta, kokių iki šiol nebuvo, žmonės tada ypatingai yra linkę klausti, kas vyksta.
Tai yra toks ypatingas laikas, kai žmogus atsiveria tai paslapčiai. Be abejo pasaulis yra labai pliuralistinis dėl interneto. Žmonės, ieškodami dvasinių gyvenimo gairių, kreipiasi ir į kitas religijas.
Aš nemanau, kad tai yra blogai, tačiau šis procesas vyksta. Manau, kad jeigu žmonijos laukia kažkoks labai sunkus etapas, ko gero jis jau yra prasidėjęs, tai po jo vyksiantis atgimimas, o jis tikrai įvyks, ateis iš tos gelmės.
Kaip užpildyti tuštumą?
Atrodo, kad mes dabar aplink save turime viską ir jau nieko nereikia ieškoti, visko pilna, bet kartais žmonės, turėdami visko aplink, jaučia didžiulę tuštumą viduje. Kas yra ir kaip galima ją užpildyti?
P. Aleksandravičius: Čia yra irgi palaimingas momentas, kai tu pradėjai jausti tuštumą. Visko aplinkui turėdamas, kai gyvenai malonumų gyvenimą, vaikeisi kažkokių materialinių dalykų arba garbės, tu supratai, kad tai tau nieko nedavė.
Palaimingas momentas, kuris tau yra proga pažinti save giliau. Kai tu pamatai, kad tas išorinių tavo sąmonės sluoksnių yra dirginimas, tau nieko nedavė, tai yra proga tave pažinti kur kas gilesniuose sluoksniuose. Čia Bažnyčios, evangelijos žodis tampa labai galingas.
Vieniši žmonės
Naujausi tyrimai ir duomenys rodo, kad Lietuva pirmauja pagal vienišus gyventojus. Atrodo, kad daugiausia žmonių gyvena vieni. Ar gali vienišumas, pasirinkimas gyventi vienam prislėgti žmogų? Ar ir todėl žmonės ieško tikėjimo, Dievo, nes jaučiasi vieniši ir prislėgti?
A. Peškaitis: Vienišumas prislegia tada, kai jis nepasirenkamas, o tiesiog ištinka žmogų. Be to, vienišumo mūsų visuomenėje daugėja, nes daugėja atskirties, kaip bebūtų keista, medijų daugėja irgi.
Aš prisimenu tokį lietuvių autorių Marijų Gailių. Jaunesnį ir už profesorių Povilą, ir už mane, bet labai talentingas žmogus. Jis yra parašęs tik du romanus, dar apsakymų yra parašęs, bet iš romanų vienas vadinasi „Oro“, kitas – „Augustė Gilytė“.
Abu romanai yra distopijos. Vienas romanas apie Lietuvą 2080 metais, apie Europos Sąjungą virtusią baisia diktatūra ir virtualybės, realybės ribų prarastį. Kitas yra apie Lietuvą šių laikų, jeigu ji nebūtų išsikovojus nepriklausomybės ir Sovietų Sąjunga būtų išlikusi. Abu romanai yra distopijos ir abiejuose labai ryški vienatvės vienišumo tema, atskirtumo tema.
Aš taip jas skaičiau ir galvojau: „Marijau, o gal tu parašysi, ką daryti, kad Lietuvoje būtų gerai, nes abu keliai pasirodo veda į niekur.“ Aš jau sakiau, tai prasideda iš vidaus, nuo to, kad mes, pavyzdžiui, savo vienišumą per Dievo malonę galime paversti vienumą.
Vienuma su juo ir tai tampa mūsų gyvenimo intensyvumu, dinamika, procesu, tai tampa mumis. Dievas su mumis. Dievas su mumis nori būti ir tada, kai mes išgyvename, mes norime būt vieni su kitais, norime pažint kitokį, prisiliesti prie kitokio, išgirsti. Taip auga bendruomeniškumas.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
