Šių metų gegužės 14 dieną Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patenkino Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo prašymą leisti suvaržyti kandidato į Europos Parlamentą tautininko Gintaro Songailos laisvę. Sprendimui pritarė 12 iš 13 komisijos narių. Neliečiamybės panaikinimui neprieštaravo ir pats G. Songaila, kuriam pradėtas ikiteisminis tyrimas už dėl prie Seimo vykdytos Laisvės ugnies akcijos, kuria reikalauta kartu su rinkimais surengti ir referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Už viešąją tvarką akcijos metu atsakingas vienas jos organizatorių G.Songaila gali sulaukti atsakomybės už tai, kad piketuotojai prie Seimo laužą degino ir po 22 valandos, ko neleidžia LR Susirinkimų įstatymas. Apie tai savo pastebėjimais su Alkas.lt redakcija pasidalino sovietmečio rezistentas, vėliau Sąjūdžio dalyvis ir signataras Algirdas Patackas.
– Artėjančių Europos Parlamento rinkimų fone vienas tautininkų sąrašo lyderių Gintaras Songaila apkaltinamas susirinkimų įstatymo pažeidimais, o VRK kone vienbalsiai sutinka panaikinti jo neliečiamybę. Kaip vertinate šią situaciją?
– Ši istorija apaugusi smulkmenomis. Pirmiausiai toks yra pats susirinkimų įstatymo nuostatos, kad po 22 valandos negalima rengti piketų, pažeidimas. Povilas Urbšys yra pateikęs šio įstatymo pataisas, kurios reikalingos dėl dabartinio per didelių galių suteikimo policijai. Visgi tai tėra eilė juridinių smulkmenų, kurių pagrindu iš kandidatų į Europos Parlamentą gretų eliminuojamas, mano įsitikinimu, visiškai realus kandidatas. Tai, kad už Songailos neliečiamybės atėmimą balsavo visų sisteminių partijų kandidatai, rodo už šio sprendimo slypinčius politinius motyvus. Tačiau reikalas, manau, yra dar gilesnis.
– Ką turite galvoje?
– Gintaras Songaila yra buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo narys. Pati Laisvės ugnies akcija, už kurios metu padarytus smulkius pažeidimus dabar kaltinamas Songaila, buvo suorganizuota signatarų Romualdo Ozolo, Algirdo Endriukaičio ir patys Gintaro. Šios akcijos rengimas atitiko visą jų mąstyseną ir pasaulėžiūrą, nes jie yra nuoseklūs laisvės, teisingumo ir valstybingumo gynėjai. Žinia, šiuo atveju siekta protestuoti prieš surinktų parašų už referendumą dėl žemės nepardavimo blokavimą. Kelių pagaliukų laužas ir simbolinis peršautas laisvės varpas niekam netrukdė ir visgi buvo suėmimas, o atpirkimo ožiu pasirinktas būtent į Europos Parlamentą kandidatuojantis G. Songaila.
– Bet jis buvo oficialiai atsakingas asmuo už viešosios tvarkos palaikymą šios akcijos metu.
– Gali būti, bet tai nekeičia esmės. Noriu pasakyti, kad ne pirmą kartą represuojami yra signatarai, Sąjūdžio žmonės, valstybės kūrėjai. Jie savo veiksmais elgiasi visiškai natūraliai, tęsdami tuos pačius laisvės reikalus kaip ir prieš dvidešimt kelis metus. Tačiau juos iš esmės dėl juridinio kabliuko, dėl visiškos smulkmenos areštuoja, teisia ir t.t. Šitas kontekstas ir yra pats svarbiausias. Galima daug aiškintis detales – ar sulaikyta po 22 valandos, ar galima buvo, ar negalima, kai savivaldybės leidimas piketuoti išduotas visam laikotarpiui nenurodant valandų. Tačiau pasinaudojant juridine smulkmena, dėl kurios galima ginčytis, sulyginami Gariūnų pardavėjai ir Lietuvą atkūrę žmonės. Visiems signatarams tai yra įžeidimas ir labai skaudus. Matome, kad nesiskaitoma su priemonėmis.
– Tačiau valstybėje turi galioti lygybė prieš įstatymą.
– Jokiu būdu nesakau, kad signataras turi būti neliečiamas. Jei ką aiškiai pažeidė, jis turi būti baudžiamas lygiai kaip ir kiti piliečiai. Tačiau šis pastovus signatarų ir Sąjūdžio kūrėjų represavimas turi tam tikrą pažeminimo atspalvį ir tampa nepakenčiamas. Ir kita vertus, jei galima pasinaudojus smulkmena politiškai eliminuoti visiškai realų kandidatą į Europos Parlamentą, tai su valstybe kažkas tikrai ne tvarkoje.
– Kalbant apie susidorojimą, reikia turėti galvoje, kad tokie sąjūdiečių teismai už pilietines akcijas vyksta ne tik rinkimų fone ir nebūtinai siekiant ką nors pašalinti. 2011 metais jau turėjome precedentą.
– Taip, buvo byla už mitingų „Už teisingumą“ organizavimą kitiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams Romualdui Ozolui, Alvydui Medalinskui ir Bronislovui Genzeliui. Buvo ir kitų atvejų. Pats valstybės kūrėjų žeminimas šioje istorijoje yra reikšmingesnis momentas nei rinkimų kontekstas. Nesakau, kad yra kažkokie ypatingi sąjūdiečių nuopelnai, tiesiog darėme ką ir kaip galėjome ir gal ne viską pavyko padaryti. Tačiau kai žeminami tokie žmonės, žeminama ir pati valstybė, nuo kurių jos neįmanoma atsieti.
– Kalbate apie žeminimą. Kas konkrečiai labiausiai žemina šioje istorijoje?
– Žmonės, kurie tai daro, kurie duoda įsakymus ir kabinėjasi prie smulkmenų, tokiu būdu ne tik rodo nepagarbą valstybei, bet ir skleidžia savo pasaulėžiūrą. Taip demonstruojama, ką jiems reiškia valstybė ir ką reiškia istorija. Juridiškai jie gal ir „išvynios“ šią istoriją kaip jiems reikalinga, nes gal pats pareiškimas akcijai buvo blogai užpildytas – juridinių detalių nežinau. Tačiau esu įsitikinęs, kad teisė čia pasitelkiama siekiant eliminuoti žmones, kurie turi stuburą, vertybių sistemą ir nuosekliai jos laikosi.
Pažvelkime, kad ir toks Algirdas Endriukaitis. Politinis kalinys. Jaunas vaikinas, studentas, vietoje to, kad baigtų mokslus, nukeliavo tiesiai į lagerį. Ozolas yra senas sąjūdietis, priklausantis tam pačiam Sąjūdžio viršūnių lygmeniui. Gintaras Songaila priklauso šiai žmonių grupei, o jos narių eliminavimas yra politinis veiksmas, žeminantis valstybės pradininkus, pačią valstybę ir tas idėjas, dėl kurių buvo atkuriama nepriklausoma Lietuva.
Svarbiausia yra nepriklausomybės metų konteksto nematymas. Visi sutinkame atsakyti prieš įstatymus, tačiau galiausiai baigsime tuo, jog bus gėda būti neteistam. Tam tikra prasme, Lietuvoje kryptingai prie to artėjame. Lygiai kaip ir ankstesnėje santvarkoje. Jei dabar kas nors leistų rinktis tarp kokio ordino ir teistumo, renkuosi teistumą, jei tik už dorą reikalą. O reikia turėti galvoje, kad Laisvės ugnies akcijos iniciatorių intencijos buvo doros – jie tenorėjo, kad surinkti 300 000 parašų neprapultų ir tauta galėtų pareikšti savo valią.
Mano tėvas sėdėjo kalėjime prie Smetonos, prie vokiečių ir prie sovietų, nors ir tik dvi savaites, tad gal nesiskaito (šypsosi). Dabar aš pats jaučiuosi varomas į tokią situaciją. Greitai vietoje ordino reikės užsitarnauti teistumą, nes būtent teistumą Lietuvoje nešiosime kaip ordiną.
– Minite, kad yra „jie, kurie nori eliminuoti, kurie nori pažeminti“. Kas, jūsų manymu, šį žeminimą per teisėsaugos institucijas organizuoja?
– Tai veiksmai naujai atsiradusios nomenklatūros, susiformavusios pačiais naujausiais Lietuvos nepriklausomybės laikais. Jie pastaruoju laiku pradeda nebesivaržyti. Prisidengdami tuo, kad visi yra lygūs prieš įstatymą, kas yra savaime aišku, įtakingi asmenys naudojasi proga eliminuoti neparankius asmenis ir represuoja pilietines akcijas.
Žinoma, kartu iš dalies tai yra kerštas senosios nomenklatūros, kuri įsitvirtino ir pakėlė galvas, praėjus tiek metų suprantančios, kad jokios liustracijos jų jau nebepasieks. Tačiau kartu yra ir naujoji „chebra“, kuri atėjo ir siekia susireikšminti, parodyti kas yra kas šioje valstybėje, siunčia žinutę, kad pensininkai tupėtų savo vietose. Veiksmų esmė yra žeminti, šis tikslas vienija skirtingų kartų nomenklatūras. Tačiau žeminant valstybę sukūrusius žmones neišvengiamai tuo pačiu žeminama ir pati valstybė.
