Jau gyvenom tokioj šaly,kur sušaudyt galėjo už tai,kad esi į kažką panašus-žydą,buožę ar šiaip nelojaliai atrodai valdžiai.

Beretėms užtenka net nežymaus Tatos gesto-ir jos jau viską politkorektiškai supranta:)))))

Tavęs net nesu matęs,bet manau,kad esi pedofilė.

Ieškinys europarlamentarui Vytautui Lansbergiui keliamas dėl to, kad šis politikas reikalavo kuo skubiau išleisti Drąsiaus Kedžio dukterį iš vaiko raidos centro, į kurį mergaitė buvo atvežta po Kauną sudrebinusių žudynių ir nežinant jos seneliams. Politikas kaltinamas kišimųsi į bylą ir naudojimųsi savo padėtimi.

A.Ūsas teigia, kad kitam europarlamentarui Viktorui Uspaschikui teks atsakyti už viešai pasakytą frazę, esą tai, kad Ūsas pedofilas byloja ir jo išvaizda. A.Ūsas, duodamas interviu „Lietuvos ryto televizijai“, sakė, kad V.Uspaskichas jį matė tik kartą.



Tačiau europarlamentarai teigia, jog tokie ieškiniai jų negąsdina – V.Landsbergis sako tik išsakęs savo nuomonę spaudoje, o V.Uspaskichas tvirtina galįs pakartoti tai dar kartą. "

:)))))))))))

Kodėl nenorėčiau būti A. Lapinsku? Užtenka vieno šio autoriaus straipsnyje pavartoto žodžio - minia. Kas jūs, A. Lapinskai, kažkas savaime aukščiau minios? Štai ir išsidavėte.

Šia prasme, kur kas didesnė atsakomybė tenka viešosios opinijos formuotojams. Toli gražu, ne visuomet įmanoma suprasti, kuo mūsų žurnalistikos „asai“, V.Landsbergio apologetai, grindžia savo poziciją. Tarkim, kolega Artūras Račas, laikantis profesorių „vienu iš kelių iškiliausių ir padoriausių Lietuvos politikų”. Arba laikraščio „Atgimimas” redaktorė, TV3 „savaitės komentarų“ vedėja Indrė Makaraitytė, savo laidose tiesiog dievinanti šį „patriarchą”. Jau nekalbant apie šmaikščiąją, „principingą“ žurnalistę Rūtą Grinevičiūtę-Janutienę, pelniusią V.Kudirkos premiją už 1999 metais išleistą publicistikos knygą „Nuslėptoji Williams atėjimo istorija“. Pradžioje demaskavusi prolandsberginės šutvės prastumtą korupcinę amžiaus aferą, vėliau, nežinia kodėl, staiga „atsivertė“: ne tik ėmė žerti komplimentus laikmečio „istorijos vektoriui“ V.Landsbergiui, bet ir „Paskutinės instancijos” žurnalistiniais „tyrimais” traiškyti šio „vektoriaus“ po teismus tampomą „Durnių laivo“ autorių, sunkiai sergantį rašytoją Vytautą Petkevičių!.. Be abejo, profesoriaus V.Landsbergio gerbėjų sąrašą papildytų ir saldžiabalsis intelektualas, europarlamentaras Leonidas Donskis, „be pykčio” liaupsinantis įtakingą kolegą, ir daugybė kitų savanaudžių politikos vertelgų, ištirpstančių „megztųjų berečių” jūroje.

Tokių, kaip Vytautas Landsbergis, paprastai visos santvarkos neskriaudžia. Puikiai jis gyveno prie tarybų valdžios, jautėsi kaip inkstas taukuose. Stodamas 1952 m. vasario 29-ąją į šlovintąją Visasąjunginę Lenino komunistinę jaunimo sąjungą, savo autobiografijoje pabrėžė: „Raudonoji Armija išvadavo Lietuvą ir mane su motina…” Ir štai tas pats Vytautas Landsbergis Vilniaus kongrese groja pagrindiniu smuiku ir smerkia komunizmą, kurio vaisiais ne tik gausiai naudojosi, bet ir propagavo jo idėjas.
Įdomu, kuomet Vytautas Landsbergis buvo nuoširdus – ar kai liaupsino Raudonosios Armijos Lietuvos „išvadavimą”, ar Vilniaus kongrese pasišovęs smerkti komunizmą? Manau, kad tokio tipo politikai neturi savo pažiūrų, jie lojalūs idėjai tol, kol turi asmeninės naudos… Kas davė Vytautui Landsbergiui moralinę teisę Vilniaus kongrese kalbėti nuskriaustųjų vardu? Į tą klausimą tegali atsakyti tik paties Vytauto Landsbergio politinis įžūlumas.
… Sovietmečiu jis nedalyvavo jokiame disidentiniame judėjime, nepasižymėjo jokia kritine to laikotarpio veikla ar pan. Priešingai, tuo metu jis lipo karjeros laiptais, jo ir jo tėvo praeitis netrukdė gauti nusipelniusio veikėjo vardą, profesoriaus laipsnį bei kitus socialistinius apdovanojimus. Taip pat nematau jo nuopelnų ir atgaunant pačią Nepriklausomybę. Atrodytų, kad jei Vytauto Landsbergio nebūtų buvę, mes Nepriklausomybės niekada nebūtume atgavę. Kažkodėl latviai bei estai, neturėdami jokio „landsbergio”, tokią pat Nepriklausomybę turi ir eidami jos keliu padarė kur kas didesnę pažangą nei mes.

Pasirodo, valdžia proto neduoda. Vytautas Landsbergis, prasiskverbęs prie valdžios lovio, greitai pamiršo tai, ko siekė. Regis, jis vedė savo šalininkus už visos lietuvių tautos laisvę ir socialinį teisingumą, o sukūrė gerovę savo klanui. Taip išsigimsta valdžios, kai jos pamiršta, ką savo rinkėjams žadėjo.
… Lietuvoje – „patriotizmo” priepuolis, mat siekiama kuo iškilmingiau ir didingiau paminėti Sąjūdžio dešimtmetį. Tik va iš to Sąjūdžio išėjo didelis šnipštas. Sąjūdžio steigėjai, kurie jame matė mūsų valstybės ateitį, savo įsitikinimu verčiami iš jo pasitraukė, nes pats Sąjūdis tapo dvokiančia politine bala, kurioje krašto padugnės iškilo į paviršių ir ėmė vadovauti valstybiniam gyvenimui. Su kokia „pompa” mūsų politiniai vertelgos, įvairaus plauko aferistai ir naujoji „aristokratija”, susikūrusi beveik iš nusikalstamų elementų, sutiko šį jubiliejų, kaip mūsų laimės, laisvės, ekonomikos klestėjimo rezultatą! Vadinamoji Landsbergio Lietuva, kuri atspindi 10 -15 proc. piliečių nuotaikas, šaukia visos Lietuvos vardu: žiūrėkit, veizėkit, kokie mes visi laimingi!..
… Nekelia jokių abejonių, kad Vytauto Landsbergio šeima buvo susijusi su KGB struktūra, ypač jo tėvo sugrįžimas iš Australijos. Vytauto Landsbergio tėvas buvo ne eilinis pilietis, o žymus architektas, Ambrazevičiaus ministrų kabineto narys. Visi šio kabineto nariai Stalino buvo už akių pasmerkti sušaudyti, o Vytauto Landsbergio tėvui ne tik leido sugrįžti, bet ir nusipelniusio architekto vardą suteikė. KGB labdaringumu ir kilniadvasiškumu nepasižymėjo, nieko nedarė iš gailesčio arba už ačiū. Už savo tėvo susigrąžinimą Vytautas Landsbergis, matyt, turėjo brangią duoklę sumokėti KGB. Jau tas faktas, kad Vytautui Landsbergiui netrukdė tėvo praeitis lipti karjeros laiptais – tapti tarybiniu profesoriumi, liudija, jog jis „nuopelnų” KGB struktūrai turėjo.

Lapinskas absoliučiai teisus.

„Kuo daugiau sumaišties Lietuvoje, tuo geriau marsiečiams“iš TS-LKD.