Kaip sakė britų filosofas Bertrand Russell: „Prie diktatūros kvailiai turi teisę valdyti, prie demokratijos balsuoti“.
Realiai demokratija yra tik formalumas. Ji turi tik tam tikrus patvirtinančius tautos valios išraiškos principus, bet neturi jokio turinio. Demokratija nenori žinoti, vardan ko turi būti išreikšta tautos daugumos valia, ji tautos valią nenori pajungti jokiems aukštesniems tikslams. Paprasčiau kalbant, demokratija nėra orientuota į tiesą, teisingumą, profesionalumą, racionalumą, nėra atgręžta į tikrą gyvenimo kokybę ir vertę.

Šiandieninė demokratija remiasi tik formaliais valios išraiškos principais, kuriuos puoselėja labiau už viską, bet principai nėra į nieką orientuoti. Demokratija abejinga valios išraiškos turiniui, ji savyje neturi jokių kriterijų nustatančių teisingas ir klaidingas valios išraiškos kryptis. Demokratija tampa tuštybe, nes nėra į nieką orientuota, ji tapo daugiau tolerantiška blogiui ir abejinga gėriui, nes prarado tikėjimą į tiesą, nesugeba atskirti tiesos nuo melo, tapo skeptiška, nes nesiremia absoliučia tiesa, jos net nepažysta. Tikintis į tiesą ir žinantis tikrąją tiesą niekada jos neatiduos balsų daugumos išdraskymui. Demokratija neturinti turinio, neorientuota į tikslus tampa priešingybė tikroms bendražmogiškoms vertybėms. Tokiu būdu visuomenė tampa dezorientuota, nesugeba atskirti tiesos nuo melo, gėrio nuo blogio, būtent čia ir slypi demokratijos apgaulės šaknys.

Optimistai apgaulingai tiki, kad demokratijoje daugumos valia visada orientuota į natūralų gėrį, į gerus ir teisingus sprendimus, į tiesą ir teisingumą, deja demokratija nepasirengusi ir neturi jokių priešnuodžių prieš prigimtinį žmogaus polinkį į blogį. Ji kaip ir nenumato, kad daugumos valia gali būti nukreipta ir į blogį, kad dauguma gali remtis melu, o tiesa gali likti tik sąmoningos mažumos pusėje. Demokratija atsirado iš laisvės patoso, neatimamų kiekvieno asmens teisių pripažinimo, sąžinės ir pasirinkimo laisvės. Bet beprasmis laisvės suvokimas slepia savyje nuodus, kurie naikina dvasinę laisvę, ugdo abejingumą dvasingumui.

Demokratija skatina individualizmą ir žudo vieningą organinę žmonių vienybę, naikina idėjas, kurios tautą vienija. Demokratija yra ideologija, kurios tikslas suvienyti išskaldytą tautos valią, bet tai tik aritmetiška išraiška. Tikra tautos valia, tai nuostatos susiklosčiusios tautos istorijoje, istorinėse tradicijose ir vertybėse, tautos kultūroje, tai nuostatos susiklosčiusios religiniame tautos gyvenime. Kai istoriškai susiklosčiusios vertybės paminamos, tauta susiskaldo į atomus, o iš skirtingai suskaldytų atomų sukurti vieningos visumos, vienybės neįmanoma, lieka tik aritmetiška kvailių dauguma ir sąmoningųjų mažuma. Atsiranda partinės kovos, socialinių sluoksnių ir grupių kovos. Demokratija tampa interesų ir krypčių kovos arena, joje viskas yra trapu ir nestabilu, nes nėra vienybės ir stabilumo. Tai amžina permainų būklė. Demokratija sukuria Parlamentą, o Parlamentas ir yra nedidelių susiskaldžiusių grupių diktatūra. Tokią demokratiją galima pavadinti partokratija. Partokratija – kai valdo valdančiųjų partijų lyderiai. Tiksliau - tai partinių lyderių ir partinės nomenklatūros viešpatavimas. Prie tokio valdymo viskas tampa trumpalaikiška, permaininga, nestabilu.

Demokratija suteikia galimybę mažoms grupėms, įsivaizduojančioms save mesijais spręsti visos tautos likimą, bet tos grupės nėra visa tauta ir neatstovauja visos tautos interesų.

Manau ateis laikas, kai demokratija pažins tikslus, kuriems turės pajungti žmonių valią. Demokratija bus užpildyta teigiamu turiniu, turinys taps demokratijos tikslu, o tikslas bus aukščiau žmonių valios išraiškos, būtent tai ir formuos visuomenės pagrindus.

Beje, pasaka apie karingą pilietinę visuomenę yra labai gaji netgi valdžios viršūnėse; tą galima spręsti kad ir iš žurnalistų žodyno. Jeigu kalba apie balsavimus dėl ministro atleidimo, tai būtinai pasako, kad ministras yra "verčiamas", panašiai koalicinė sutartis yra "laužoma", koalicija "griaunama", kai iš tikrųjų ministras yra atleidžiamas - atstatydinamas, o kitiems dviems veiksmams irgi galima rasti žmoniškesnių veiksmažodžių. Tas rodo, bendrai, politikų ir žurnalistų viršūnėlės mąstyseną, kaip jie supranta, kam jie atstovauja,- o savo ruožtu iš kitos pusės dauguma piliečių ir nejaučia, kad politikai atstovautų jiems, kai tie visu savo mąstymu, kalbomis ir elgesiu kreipiasi į neesamą karingųjų visuomenę.

O kas yra pilietinė visuomenė ir kuo ji skiriasi nuo visuomenės? Baltarusijoje, pavyzdžiui, pilietine visuomene save vadina mažuma, kuri nepritaria Lukašenkai, panašių susireikšminimo reiškinių pastebime ir Lietuvoje. Jeigu paimtume be susireikšminimo, tai pamatytume, kad niekas niekada nėra apibūdinęs kažko, kas iš tikrųjų Lietuvoje būtų pilietine visuomene, ir tuo labiau nėra apibūdinęs tokios gyventojų dalies poreikių, pažiūrų, reikalavimų valdžiai. Galima tik spėliot, ar nėra taip, jog mūsų pilietinė visuomenė iš tikrųjų pakankamai palaiko valdžios veiksmus, nors tas ir prisidengia dažnai sakomomis nedraugiškomis valdžiai kalbomis; pastarasis dalykas gerai paaiškintų nebuvimą mitingų ir t.t., o kartu paneigtų kaip pasaką teigimus apie kažkokią karingą "pilietinę visuomenę", kuri tik ir tyko versti, griauti, perdalinti.

Kokie kiti budai?

Žinote, mano vertinimu, didžioji pilietiškos visuomenės dali jau greičiausiai išreiškė savo valią prabalsuodama "kojomis", o ką daryti likusiai pilietiškai daliai patarti negalima, nes LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 207 str. neleidžia to daryti.

tai eik į gatvę, kas neleidžia eiti, jeigu ori būti primušta bananais, sužalota kulkomis, uždaryta į kalėjimą, ir jeigu trūksta protelio suprasti, kad yra kiti būdai.

Bijomasi pripazinti, kad pakankamai dideleje visuomeneje tauta gali kontroliuoti valdzia tik tuo atveju, kai pasalinami nuomone formuojantis tarpininkai tarp valdzios ir zmoniu ir tauta tiesiogiai gali paveikti valdzia. O tai imanoma tik tuomet, kai zmones iseina i gatves, pageidautina, apsiginklave. Tik tokiu atveju, kai visuomene pasiryzusi imtis ginklo ne zodziais, o darbais, ir kai tai puikiai supranta ne tik visuomenes nariai, bet ir pati valdzia, tik tokiu atveju imanoma isties efektyvi valdzios kontrole is visuomenes puses. Jokie pamokslai, raginimai buti saziningais, jokios audringos diskusijos niekas netures realaus efekto. Ypac viespataujant kapitalokratija i, kai valdzios atstovus domina tik pinigai ir jie nebeturi nieko svento, uztat tryksta veidmainiskumu ir dirbtiniu sventumu. Moralinis spaudimas tik pralinksmins valdzia. Tik fizine jega gali tureti realu efekta. Visuomenine valdzios kontrole imanoma tik tuomet, jeigu ore sklando parako kvapas.

Šveicarijoje gyvena 7,6 mln. gyventojų.
Rusijoje gyvena 140 mln.
Lietuvoje yra 3,0 mln. gyventojų.

Šveicarijoje referendumui inicijuoti reikia 50 tūkst. parašų, renkami 100 dienų; konstitucinei iniciatyvai reikia 100 tūkst. parašų, renkami 18 mėnesių.

Rusijoje reikia 2 mln. parašų, imant pagal Lietuvos principą reikėtų 14 mln. parašų.

Lietuvoje referendumui inicijuoti reikia 300 tūkst. parašų, renkami 3 mėnesius.

UŽ DEMOKRATIJĄ LIETUVOJE!

Taip, zmones eina i gatves, bet lieka nieko nepese, nes valdziai tai niekas neidomu

idomiai cia. Taip iseina, kad mes pilietiski, o valdziai tai netinka