2010 metų birželio 15-tą dieną LR Seimas pirmą kartą per 20-šimt nepriklausomybės metų išdrįso oficialiai paminėti skaudžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijos datą - sovietinės okupacijos dienos 70-šimtmetį. To nebuvo padaryta net per tokias apvalias datas kaip okupacijos dienos 50-dešimtmetis ar 60-dešimtmetis. Nepriklausomoje Lietuvoje iki tol oficialiai buvo vengiama sovietinę okupaciją vadinti okupacija? Iš Seimo tribūnos pirmą kartą atvirai buvo pasakyta apie 1940-tųjų metų birželio 15-tą prasidėjusią ir 50-šimtmetį trukusią sovietinę okupaciją. Per ją Lietuva prarado šimtus tūkstančių savo aktyviausių ir geriausių žmonių. Ir šiandien Lietuvių tauta nėra tokia, kokios norėtume ir kokia galėjo būti. Per sovietinę okupaciją ištisos dvi lietuvių kartos buvo ne tik žudomos ir tremiamos, tai yra naikinamos fiziškai, bet ir luošinamos morališkai. Darosi aišku, okupacijos metu veikusi prievartos, melo, baimės ir neapykantos sistema nepraėjo be pasekmių. Atgavę nepriklausomybę, nebemokame naudotis laive ir demokratija. Mes nebetikime teisingumu. Todėl mūsų tarpe puikiai tarpsta buvę kolaborantai bei žmonės be moralės ir sąžinės.
1940-tų metų birželio 15-toji. Nuo šios skaudžios mums datos teisingo vertinimo priklauso ne tik praeities suvokimas, bet ir šalies valstybingumo kūrimas bei laisvos patriotinės visuomenės ugdymas. Juo labiau, kad okupacija iškart asocijuojasi su herojišku tautos pasipriešinimu okupantams. Todėl neminėti Okupacijos dienos yra nusikaltimas prieš kovojusius ir žuvusius už Tėvynę.
Dabar vietoje 1940-tų birželio 15-tos Okupacijos dienos minime 1941-mų birželio 14-tą Gedulo ir Vilties dieną.. Būtina gedėti ir pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę. Reikia tikėti ir viltis, kad sudėtos aukos garantuos laisvą ir šviesią Tautos ateitį. Bet Gedulo ir Vilties dienos minėjimas visko neaprėpia ir neatspindi esmės. Jau vien dėl to, kad prasidėję masiniai trėmimai 1941-mų birželio 14-tą buvo 1940-tų metų birželio 15-tos okupacijos pasekmė. Dar svarbiau, kad, ignoruojant okupacijos faktą, tautiečių pasiaukojimas, jų kančios ir žūtys netenka prasmės. Viskas atrodo beprasmiška ir kvaila. Dėl ko ir su kuo tuomet tautiečiai kovojo ir žuvo, buvo tremiami ir kalinami jei nebuvo okupacijos?
Represijos prasidėjo nuo pat sovietinės okupacijos pradžios. Jau Kremliaus pateiktame ultimatume Lietuvos vyriausybei buvo reikalaujama ne tik leisti įvesti neriboto kontingento sovietinę kariuomenę, bet ir sudaryti Kremliui lojalią vyriausybę. Pareikalavo areštuoti Vidaus reikalų ministrą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Povilaitį. Prasidėjus okupacijai visą laiką buvo suiminėjamas ir represuojamas Lietuvos politinis elitas, kariškiai ir kiti aktyvūs Tėvynės patriotai. O po metų prasidėjo ir masiniai trėmimai. Juos sustabdė prasidėjęs karas. Po karo trėmimai atsinaujino ir tapo dar masiškesni nei 1941 metų birželio 14-tos trėmimai.
Dabar į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą pagrinde renkasi dar gyvi likę pasipriešinimo okupantams dalyviai, politkaliniai ir tremtiniai. Dauguma žmonių, kurie nebuvo represuoti, laiko, kad šis minėjimas jų neliečia. Renginyje kiekvienais metais žmonių vis mažiau ir mažiau, nes mažėja pačių nukentėjusiųjų gretos. Laikui bėgant, Gedulo ir Vilties dienos minėjimas gali nunykti, o to leisti negalima.
Tiek Okupacijos, tiek Gedulo ir Vilties dienų minėjimai yra labai svarbūs mūsų Tautai. Jie tarpusavyje neatsiejamai surišti ir papildo vienas kitą. Todėl tikslingiausia būtų Okupacijos bei Gedulo ir Vilties dienų minėjimus sujungti į vieną ir minėti kartu. Juo labiau, kad šių minėjimų datos praktiškai sutampa. Toks minėjimas būtų didelis moralinis stimulas, padedantis ugdyti Tautoje Tėvynės meilę ir patriotizmą. Taptų visos Tautos pareiga bei rūpesčiu ir būtų visuotinas.
Bronislovas Bajorinas
