Juozas Dapšauskas Nacionalinei sveikatos tarybai (NST) paskelbus rekomendacijas, kad turėtų būti skirtingi mokesčiai sveikai gyvenantiems ir nesveikai (rūkantiems, vartojantiems alkoholį, nutukusiems), prasidėjo aštri diskusija, ar tai nebūtų žmonių teisių pažeidimas, diskriminacija ir panašiai. Pirmiausia reikia sutikti su NST, kad pati mintis, jog tokia dabartinė vadinamoji „solidari“ sveikatos draudimo sistema, kai pasekmių našta užkraunama visiems po lygiai, yra neteisinga ir tikrai nesolidari.
Tik pats modelis, kaip tą neteisybę šalinti, kažin ar yra teisingas, tuo labiau – mažai realus. Pirmiausia reikia vėl priminti, kad visos „sveikatos sistemos“ , o tiksliau ligų gydymo sistemos priemonės yra nukreiptos į ligą, tai yra objektas, centras. Sveikas žmogus, jo sveikatos rezervų tausojimas ir stiprinimas sveikatos sistemos orbitai nepriklauso. Kai kas čia galėtų pateikti daugybę argumentų, kad esu neteisus, juk yra profilaktiniai patikrinimai, reabilitacinė sritis. Beje, profilaktiniais patikrinimais ieškoma ligos, o reabilitacinės, kurortų paslaugos (mokamos ir valstybės) skiriamos tik jau sirgusiems. Jei esi „kvailelis“, stengiesi nesusirgti, pats ir susimokėk už sveikatinimosi paslaugas. Vadinasi, visa ko variklis „sveikatos sistemoje“ yra liga, ligonis ir nesveiko gyvenimo pasekmių šalinimas, nes čia sukasi milijardiniai pinigai.
Kokios vis dėlto būtų galimos alternatyvos neapmokestinant nesveikai gyvenančių, bet naudojant efektyvius ekonominius svertus skatinant sveikai gyventi? Kai kas siūlo kaip alternatyvą papildomą sveikatos draudimą, kad tai spręstų tą problemą. Tačiau čia vėl objektas yra liga, nors vadinamas „sveikatos draudimu“. Jei nori papildomų, geresnių medicininių paslaugų susirgus, prašom dar apsidrausk „ geresnio gydymo draudimu“. O dirbantis ir sveikai gyvenantis žmogus, nuo kurio valstybė atskaičiuoja tikrai nemažą „sveikatos draudimo“ mokestį nenusipelno profesionalaus ir gero gydymo ištikus nelaimei?
Ekonominis sveikos gyvensenos skatinimas pirmiausia galėtų prasidėti nuo mažų dalykų: vienas iš sveikos gyvensenos ekonominių skatinimų galėtų būti ilgesnių atostogų suteikimas neišnaudojus nedarbingumo dienų dėl ligos. Čia smulkmena, bet gal pradėkim nuo konkrečių įgyvendinamų dalykų, o ne nuo grandiozinių, bet kurie neįgyvendinami dešimtmečiais, bet tik šnekama apie juos. Gal vietoj įvedinėjimo mokesčio storuliams ir alkoholikams pirmiausia reikėtų normaliai finansuoti pasisekusias sveikatingumo programas. O čia tai tragiška padėtis, net Seimo paskelbtiems Sveikatingumo metams nesugebėta skirti finansavimo, tai ką bekalbėti apie rimtą tęstinę rezultatyvią sveikatingumo veiklą.
Gėdingai atrodo viešas Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų gyrimasis, kad šiais Sveikatingumo metais sulaukta žymiai daugiau paraiškų iš NVO projektams finansuoti, nors nutylima, kad trupinių krepšelis (lėšos) lieka toks pat, koks buvo ir praėjusiais metais. SAM neseniai išplatintame pranešime teigiama: iš viso gautos 334 paraiškos. Projektų vertinimo komisijos sprendimu, lėšos buvo skirtos 30 projektų. Ar tai nėra valdžiažmogių tyčiojimasis iš NVO?
Paskutiniu metu dažnai keliamas klausimas: kas ką diskriminuoja – valstybinė privačią, ar privačioji valstybinę mediciną. O nekeliamas klausimas, kaip diskriminuojami tie, kurie palyginus su gyventoju vidurkiu serga dviem trečdaliais arba bent perpus mažiau, nes rūpinasi savo sveikata, ją puoselėja. Ir jie turi išlaikyti sergančiąją visuomenės dalį.
NST teigia, kad apie 80 proc. Lietuvos sveikatos biudžeto atitenka nesveiko gyvenimo būdo sukeltoms ligoms gydyti. Logiška, kad už sąmoningai prisišauktas ligas reikia patiems ir susimokėti, o ne stekenti tuos, kurie savo sveikata rūpinasi ir serga ženkliai mažiau.
Liberalų požiūriu, reikia suteikti laisvę verslui žalojančiam visuomenės sveikatą, individui laisvę pasirinkti sveikai ar nesveikai gyventi, bet kai reikia susigadinusiam sveikatą piliečiui pačiam susimokėti, liberalizmas baigiasi - tada tegu „solidariai“ sumoka tie „kvaileliai“ sveikatą išsaugoję. Tada šaukiama, kad nefinansuojant brangaus gydymo žmogus yra diskriminuojamas.
Konstitucinis teismas išaiškino, kad žmogus yra atsakingas už savo sveikata (kažkaip moraliai), o jau už gydymą atsakinga valstybė - materialiai. Ir net kitais metais reikėtų papildomai gydymui skirti pusantro milijardo litų, kai kas paskaičiavo. O žmonės dėl to taps sveikesni? Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, sveikata nuo gydymo paslaugų tepriklauso tik 10 proc., o daugiausiai nuo žmogaus gyvenimo būdo.
Šalia dabar egzistuojančios privalomosios sveikatos draudimo (gydymo draudimo) sistemos reikėtų kurti alternatyvią ir tam tikra prasme konkurencinę sveikatos draudimo sistemą, paremtą nesusikoncentravimu į gydymo finansavimą, o į sveikatos išsaugojimo finansavimą, sveikatingumo priemonių apmokėjimą, lėšų kaupimą nesergant. Jis dalinai galėtų būti kaupiamasis, kurio lėšas paveldėtų ir šeimos nariai po mirties, dalis būtų skiriama solidarumo daliai ( genetinėms ligoms gydyti, kai kuriom užkrečiamoms ir panašiai) - bet esmė turi būti tokia, kad žmogų skatintų sveikai gyventi. Šiandien egzistuoja tik gydymo sistema, geriausiu atveju, sveikatos patikros (apžiūros) sistema, bet tikrai ne sveikatos. Paprasčiausias žodynas žodį sistema apibrėžia: „ko nors išsidėstymas, tvarka, visuma: dalelių, kūnų, jėgų sistema, žvaigždžių, planetų sistema, stabdžių sistema, augalų, šaknų sistema ir pan.“ Vartodami junginį „sveikatos sistema“ galime matyti, kad yra sveikatos paslaugų „išdėstymas, tvarka, visuma“? Yra išdėstymas ligoninių ir kitų gydymo paslaugų tinklas, bet tikrai ne sveikatos.
Ne kai kurios atsitiktinės sveikatinimo, profilaktinės priemonės turi būti gydymo (tariamai sveikatos) sistemoje, o gydymas turi būti tik vienas ir komponentų sveikatos (tikrąja šio žodžio prasme) sistemoje.
Vėl grįžkime prie diskusijos didesnių mokesčių rūkantiems ir storuliams. Apmokestinsime alkoholikus, kuriems ir taip reikalinga pagalba? Apmokestinsime nutukusius jaučiančius psichologinius kompleksus ir kitas bėdas, kuriems taip pat reikalinga kryptinga ir rezultatyvi pagalba? Be abejo, yra kilnu dalyvauti solidarumo sistemoje, kuri padeda žmogui problemas išspręsti iš esmės, o ne jas kosmetiškai paslepia. O tokia yra vadinamoji dabartinė „sveikatos sistema“, kuriai finansiškai (tiek valstybinei, tiek privačiai) apsimoka, kad tu chroniškų ligonių būtų kuo daugiau. Kosmetinio aptepliojimo nevadinu nei gydymu, nei tuo labiau sveikatos sistema. Sveikatos sistemai reikalinga patikra (sveikatos įvertinimas) ir rezultatyvios sveikatinimo programos: kurios turi apimti mitybos, fizinio aktyvumo, kvėpavimo, dvasinės darnos ir kitus esminius komponentus. Finansavimo sistema taip pat nedviprasmiškai turi skatinti sveikai gyventi, bet pradėti reikia ne nuo mokesčių storuliams ir alkoholikams, rūkaliams, o nuo sveikų žmonių skatinimo sukuriant tikrą sveikatos draudimo (ne ligų) sistemą, įkuriant šalia ligonių kasų sveikatingumo kasą.
