Praėjusį savaitgalį, balandžio 17-18 dienomis Vilniaus Menų spaustuvėje įvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų festivalis „SHOCKacademia“. Šis festivalis yra bendras dviejų LMTA specialybės studentų darbas: vadybinę jo pusę kuravo kultūros vadybos studentai, o programoje pasirodė vaidybos-šokio antrakursiai magistrantai (kurso vadovė – choreografė Aira Naginevičiūtė).
Svečių teisėmis festivalyje dalyvavo šokio kūrėja iš Latvijos Elina Breice su spektakliu „Take my eyes“, Skaidra Jančaitė ir Vilniaus Sietuvos vidurinės mokyklos moksleiviai su muzikiniu spektakliu „Galios centras“, J. Tankevičiūtė ir M. S. Šimulynaitė su koncertu-spektakliu „Talento istorija“.
Norintiems daugiau pasidomėti naujo festivalio koncepcija, programa ir magistrantų biografijomis, siūlyčiau apsilankyti interneto tinklapyje. Savo straipsnyje vis dėlto norėčiau susikoncentruoti ties pačiais pasirodymais, nesivadovaudama požiūriu, kad kūrinio supratimui gyvybiškai būtinas autoriaus biografijos aptarimas.
Festivalio metu LMTA komisijos buvo vertinami ir žiūrovų palaikomi keturi magistrantų darbai: P. Tamolės monospektaklis „Vieno žmogaus istorija“, D. Petkūnaitės „Purpuriniai drakonai“, V. Užaitės „Yra kaip yra“ ir A. Ramanauskaitės „Ji mokėjo piešti tik ramunes...“.
Paulius Tamolė ir „Vieno žmogaus istorija“
Pauliaus Tamolės monospektaklis „Vieno žmogaus istorija“ paremtas rašytojo A. Barrico kūriniu „Novočentas“. Iš esmės šis darbas – „nežemiškai“ talentingo pianisto, gimusio ir užaugusio kruiziniame laive „Virdžinijietis“, istorija, papasakota jo bičiulio trimitininko lūpomis. Šis pasirodymas buvo labiausiai „aktorinis“ iš visų keturių festivalyje rodytų darbų.
Pirmas pliusas Pauliui – už drąsą. Visada gerbiu kūrėjus ar atlikėjus, drįstančius kurti / atlikti monospektaklius. Vienam išlaikyti žiūrovo dėmesį – nelengva užduotis net patyrusiam atlikėjui.
Pasirinkta istorija – įtraukianti, su savo perliukais. Man, šio Barrico kūrinio neskaičiusiai, buvo įdomu paklausyti. Be to, pasakojimas buvo paskanintas paties Tamolės humoristiniais intarpais. O gal kruiziniame laive skambinęs muzikantas iš tiesų galėjo iš turistų išmokti lietuvišką „Išėjo tėvelis į mišką“?
Tačiau sudėjus šiuos du pasirinkimus (monospektaklį ir istorijos deklamavimą), aktoriaus balso valdymas įgyja svarbiausią vaidmenį. Atmetus porą neesminių klaidelių, tekstas buvo ir įsimintas, ir įvaldytas tinkamai. Tačiau išraiškos amplitudės, aiškesnių dramaturginių akcentų vietomis trūko, gal netgi tvirtesnės režisieriaus rankos (nesvarbu, kad jis ir aktorius – tas pats asmuo). Dėl to sunku pasakyti, ar šiuo atveju pavyko išlaikyti įtampą visas 40 minučių.
Šokio buvo palyginti mažai, ir pagal kontekstą norėjosi jo dar išraiškingesnio, siautulingesnio... Ypač jei jau buvo bandoma šokiu perteikti įspūdingą, „nežemišką“ grojimą.
Šiam darbui būdinga viena tipiška klaida, pasikartojanti, matyt, vos ne visuose įvairių specialybių studentų baigiamuosiuose darbuose. Tai mokėjimas kažko atsisakyti ir laiku užbaigti. Kūrinys bent su keliomis potencialiomis pabaigomis (kaip aš jas pajutau) vis dėlto trikdo. Spektaklio emocinės įtampos kreivė prasidėjo, pakilo, pasiekė kulminaciją, tačiau pabaigoje kažko „susimėtė. Bet kadangi šis netobulumas nėra išskirtinai P. Tamolės, plačiau apie tai apibendrinimo pastabose.
Novočentas sakė: „Kad pamatyčiau jūrą, turiu išlipti į krantą ir apsigyventi sausumoje“. Kad galėčiau įvertinti spektaklį, turiu iš jo „išlipti“ ir kuriam laikui apsigyventi prie kompiuterio. Bet būti jame buvo visai įdomu. Ir kaip kartais tenka rašyti savo specialybės studentų darbų recenzijose: „Pauliaus Tamolės darbas atitinka magistro darbams keliamus reikalavimus ir rekomenduojamas vertinti teigiamai“. Beje, būtų tikrai smalsu sužinoti komisijos nuomonę.
Dovilė Petkūnaitė ir „Purpuriniai drakonai“
Teatrališką Dovilės Petkūnaitės kūrinį be pačios autorės atliko Jekaterina Deinenko, Tautvilas Gurevičius, Josif Baliukevič ir Gabija Sperskaitė.
Jau iš programėles, kurios prieš spektaklį sąmoningai neskaičiau, idant išvengčiau išankstinių nuostatų, galima suprasti, kad „Purpuriniai drakonai“ – daugiaprasmis spektaklis. Kaip teigiama, ir apie laiką, ir apie tikėjimą, materialų ir dvasinį pasaulį, apie žmogų, apie tai, kas tikra. Sumanymas gana pretenzingas ir sudėtingas įgyvendinti. Gerbiu Dovilę už ryžtą mesti tokį iššūkį sau pačiai, nors ir nesu tikra, kad studijas baigiantis žmogus pajėgus tokį iššūkį priimti.
Ir visas spektaklis, ir ypač atskiros choreografinės kompozicijos pasižymėjo gana aiškiai juntama nuotaika. Tik su atskirų dalių jungimu į visumą paklaidžiota. Mistiniai intarpai, sapno atmosfera ir tamsoka spektaklio nuotaika, kuri būdinga ir kurso vadovės, choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektakliams, neleido pamiršti posakio, kad obuolys nuo obels netoli krenta. Skirtumas tik toks, kad Aira savo spektakliuose simboliais „operuoja“ kitame lygyje.
Nelabai maloniai mane nuteikia vaikai, išeinantys į sceną kulminacinėse vietose. Drįsčiau abejoti, kad mergaitė, renkanti pabirusius karolius, buvo tokia jau būtina šiame šokyje. Juolab, kad simbolių į kūrinį magistrantė ir taip sugebėjo „pridėti“ apsčiai. Pradedant nuo tiesioginių – purpurinių suknelių, rausvų plaukų, vonelių, vandens, šukų, čiužinių, pabirusių karolių ir baigiant netiesioginiais, metaforiškais – bėgimu ratu, apiprausimu, pasikartojančiais, „nužmogintais“ ar „belyčiais“ judesiais. Nebūtina sudėti į vieną kūrinį viską, ko mokeisi šešerius metus. Nors žinau tą jausmą, kai labai norisi.
Eilinį kartą itin patiko neeilinis Jekaterinos Deinenko darbas: šokėjos profesionalumas ir gebėjimas leisti savo kūnui būti, kai reikia, belyčiu, ir, kai labai reikia, netgi „nežmogišku“ įrankiu, įgyvendinančiu kūrėjo sumanymą. Tvirta ir išraiškinga.
Su gebėjimu laiku ir vietoje pabaigti kūrinį ši studentė taip pat turėjo sunkumų.
Dovilė Petkūnaitė. „Purpuriniai drakonai“
Vaiva Užaitė ir „Yra kaip yra“
Šokį atliko keturi šokėjai: pati autorė, Indrė Bacevičiūtė, Dovilė Petkūnaitė ir Žilvinas Beniuševičius. Aprašyme teigiama, kad šis šokis – Mėlynbarzdžio pasaka paremta trijų seserų istorija. Trumpai tariant, iki tol buvusios neišskiriamos trys seserys „nepasidalina“ vienintelio vyro, ir jį suviliojusiai (ar jo suviliotai) už tai kliūna nuo abejų kitų.
Iš pradžių šis šokis paperka savo paprastumu, aiškumu, natūralumu ir jaučiama kūrėjos jaunyste. Paprasti, laisvai krentantis rūbai, aiškiai „sukalta“ spektaklio struktūra, dekoracijų nebuvimas ir stengimasis išsiversti vien tik grynu šokiu sukelia simpatijų. Bet po kiek laiko supranti, kad tas šokis vis dėlto nėra grynas, bet yra iliustratyvus – na, kaip ir bet koks istorijos pasakojimas nebūtinai šokio kalba. Pažodinis iliustratyvumas ypač trikdė seserų „aiškinimosi“, t.y. Užaitės „tampymo“ scenoje. Nežinau dėl ko jauni kūrėjai nedrįsta pasitikėti žiūrovų jausmais ir protu, tačiau kartais taip ir norisi pasakyti, jog mes sugebame suvokti ir subtiliau perteiktas idėjas.
Kūrinio atlikimas sukėlė dvejopus jausmus. Patiko pačios autorės atlikimas: Vaiva Užaitė traukė akį kaip labai savita šokėja. Kita vertus, kad ir kaip atlaidžiai modernaus šokio atlikėjai žiūrėtų į techniką pabrėždami skirtingų kūnų ir judėjimo būdų savitumą, bet kartais iš sinchrono norisi tiesiog sinchrono.
Šiaip ar taip – virpuliukai man laikas nuo laiko bėgiojo, ir norėčiau pamatyti daugiau V. Užaitės darbų, o ypač atlikimo.
Agnė Ramanauskaitė ir „Ji mokėjo piešti tik ramunes...“
Paprastai kalbant, tai linksmas ir nuotaikingas moteriškai melodramatiškas kūrinys apie moteris. Būtų buvę banalu ir lėkšta, perdėtai vizualu ir tiesmuka, nuobodu ir visaip kitaip blogai, jeigu autorės požiūryje nebūtų kažko imponuojančio: kažko tarp humoro, satyros ir refleksijos. Mokėjimo atsitraukti ir pažvelgti į situaciją iš šalies. Pasijuokti ir prajuokinti.
Šį baigiamąjį darbą vertinčiau kaip išbaigtą iki raudonų kaspinėlių. Apgalvotos aprangos detalės, tikusi vaizdo projekcija, palyginus daug šokėjų. Jų buvo net šešios – Živilė Junevičiūtė, Laura Banaitytė, Indrė Ginkevičiūtė, Ieva Ginkevičiūtė, Ingrida Seliutaitė, Vaida Vaičiulytė. Ir pati autorė. Kiekviena iš jų – labai ryškus personažas, tam tikro moters „tipo“ šaržas. Reikėjo pastangų tai suvaldyti.
Kūrinys taip pat pasirodė per ilgas. Negaliu sakyti, kad kiekvienos atskiros kompozicijos nelydėjo savita, nuo kitų ją skirianti nuotaika, bet paskui jos ėmė „veltis“, kartotis. Kai idėja yra aiški nuo pat pradžių, o pats kūrinys itin lengvai „paskaitomas“ (ir dėl to, beje, gana žiūroviškas), su kūrinio trukme rekomenduočiau būti itin atsargiai.
Ir kadangi jau ir taip daug prigyriau visus už drąsą, Agnę pagirti taip pat nepabijosiu. Šiai autorei galima pavydėti drąsos nepabijoti „popso“, populiarių muzikos „gabalų“, tam tikra prasme banalių, nuvalkiotų ir netgi kičinių simbolių (pvz., vyriško kostiumo komplektėlio, raudono sijono, kuodukų, suknelės su žirniukais, rankšluosčio aplink vyro juosmenį ir pan.). Taip pat už gebėjimą išlaviruoti tarp kičo ir demonstravimo, kad tai būtent tai ir yra.
Apibendrinančios pastabos
Keli dalykai kartojosi beveik visuose studentų spektakliuose: tai dažniausiai pažodinis muzikos interpretavimas, sunkumas sujungti atskiras kompozicines dalis į prasmingą visumą, iliustratyvumas. Visi spektakliai atrodė kiek ištęsti, ir jeigu buvo galima padėti tašką ankščiau, manau, tą ir reikėjo padaryti. Mokėjimas subrandinti, išgryninti ir atsirinkti mene yra tikrai svarbus ir reikalingas.
Tačiau šiek tiek glumino ir spektaklių vertinimą vis dėlto apsunkino mintis, kad šie žmonės studijavo vaidybą ir šiuolaikinį šokį. Tačiau atsiskaito tarsi ne tik už tai, bet ir už choreografiją ir režisūrą. Nes jie ne tik atliko, įgyvendino kažkieno idėjas, bet ir kūrė. Dėl šios priežasties priekaištai dėl choreografijos, nemokėjimo suvaldyti kūrinį režisūros prasme, perdėto vizualumo, iliustratyvumo ir nemokėjimo užbaigti iš dalies netenka savo galios.
Vadybinę festivalio pusę galėčiau rimčiau „pakedenti“ nebent už nepagarbą laikui. Nes gerokai daugiau negu planuota užtrukus pirmos dienos spektakliams pradedu mąstyti, kad gal šokis nesuderinamas su vaikų auginimu. Bet panašių iniciatyvų Lietuvoje ir taip mažai, tai nuoširdžiai palaikau ir priimu ją, kad ir netobulą.
Kiekviena pabaiga visuomet atneša su savimi kažko naujo pradžią. Taigi – kitais metais Aira Naginevičiūtė renka naują tos pačios specialybės studentų kursą. Daugiau informacijos visiems besidomintiems - čia.
Dedu ir aš tą savo tašką, kol nepabodau.
